Mūsų mitybos kokybė turi lemiamą įtaką mūsų sveikatai: "Esi tai ką valgai". Būtent mityba atveria mums nuostabias galimybes, didelę gyvenimo dalį praleisti kaip įmanoma geresnės sveikatos ir geresnės fizinės būklės. Ką reiškia ši puiki mityba, galime sužinoti pasigilinę į pasaulinius mokslinius tyrimus mitybos klausimais.

Mes visi esame skaitę rekomendacijas spaudoje apie tai, kad reikia valgyti daugiau vaisių ir daržovių, ir mažiau mėsos. Mėsos ir gyvulinių riebalų žala sveikatai atvirai nagrinėjama daugelyje mokslinių tyrimų. Taip pat žinomos neigiamos pasekmės sveikatai dėl pieno ir sūrio vartojimo (prisotinti gyvuliniai riebalai). Jeigu gamtos katastrofos arba teroristiniai išpuoliai pareikalauja šimtų ar tūkstančių aukų, tai pasibaisėjimas didelis, tačiau jeigu pastovi klaidinga visuomenės mityba sukelia milijono žmonių mirtį dėl vėžio, kraujo apytakos susirgimų, diabeto ir kitų ligų, sąlygotų mitybos, priimama tai su stebinančiu abejingumu.

Mėsos ir pieno pramonės “pasakomis“ apie tai kokie mėsa, pienas ir pieno produktai yra sveiki ir vertingi maisto produktai dažniausiai neabejodami patiki nieko nenutuokiantys vartotojai ir tuo visai nesidomintys politikai. Daugelyje valstybių mėsa ir pienas dar papildomai subsidijuojami mokesčiais, nors yra nesveiki gyvulių kankinimo produktai. Šitoks politikų elgesys yra visiškai nepriimtinas, kadangi jie akivaizdžiai aukščiau vertina mėsos ir gyvulių pramonės ekonominius interesus nei piliečių sveiką gerovę, už kurią jie pirmiausiai turėtų būti atsakingi.

Maitinimasis vegetariškai anksčiau buvo nepagrįstai šmeižiamas, taip kaip šiandien veganinė mityba. Sveikos mitybos rūšys dėl kvailumo, nežinojimo ir ekonominių interesų yra juodinamos spaudoje. Pavyzdys: 2004m. mirė mažas vaikas, kurį tėvai tariamai maitino veganiškai. Iš tikrųjų vaikas visai nieko nevalgė, taigi nebuvo visai jokio veganinio maisto! Vaikui taip pat nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba, kad išgydyti apetito praradimą dėl sunkaus plaučių uždegimo. Tačiau labiausiai stebėtina šioje istorijoje yra ne tai, kad vaikas iš viso nesimaitino jokiu veganiniu maistu, o tai kad tėvai buvo neaiškaus „mitybos patarėjo“ rekomenduotos taip vadinamos „pirmykštės mitybos“ pasekėjai. Ši „pirmykštė mityba“ absoliučiai niekuo nesusijusi su sveika, fiziologiškai vertinga veganine mityba. Spauda, kaip dažnai pasitaiko, nemanė būtina, šį atvejį nuodugniai ištirti arba pasidomėti mokslinėmis veganinės mitybos priežastimis. Ne, spauda nuteisė veganinę mitybą žinomais prietarais. Ir toliau milijonai žmonių dėl masiškai klaidingos mitybos, ypač dėl mėsos ir gyvulinių riebalų vartojimo, kenčia ir miršta nuo svorio pertekliaus, aukšto kraujo spaudimo, širdies infarkto, krūtininės anginos, paralyžiaus, aterosklerozės, osteoporozės, vėžio, diabeto ir kitų chroninių ligų. Gausūs moksliniai tyrimai mitybos srityje atskleidė ryšį tarp mėsos, dešros, pieno produktų vartojimo ir ligų. Pasaulinių nuodų kaip dioksinas ir sunkieji metalai kaupimaisi žuvyse taip pat intensyviai tyrinėjami ir jų atrandama gąsdinančiai dideliais kiekiais.

Sekančią informaciją ir atitinkamus mokslinius tyrimus apie ryšį tarp mitybos ir ligų galima rasti "Gydytojų asociacijos vegetarinės mitybos skatinimui" internetinėje svetainėje, internetiniu adresu www.fleisch-macht-krank.de . Spaudoje neužsimenama apie šiuos milijonus ligonių ir mirštančiųjų dėl gyvulinių produktų vartojimo. Bet jeigu viename atvejyje dėl tariamai veganinės mitybos (kuri visai nebuvo veganinė) neatsakingiems tėvams nepasisekė, tada ne tik skalambijama, tada pasileidžia nieko nenusimanančiųjų ir mėsos pramonės interesantų pasipiktinimai.

Šie „gyvulių pramonės“ diletantinės spaudos ir lobistų plūdimaisi yra akivaizdžiai priešingi mokslinių mitybos tyrimų rezultatams ir mitybos mokslininkų patikrintiems pasisakymams. Pavyzdžiui,  2003 m. bendrame ADA („American Dietetic Association“ Amerikos dietologijos asociacijos) ir DC (Kanados mitybos mokslininkų sąjungos) memorandume vienareikšmiškai pateikiama pozicija, kad vegetarinė ir veganinė mityba yra naudinga sveikatai. Šioms sąjungoms priklauso garsiausi JAV ir Kanados mitybos mokslininkai. Vien Amerikos dietologijos asociacijai (ADA) priklauso 70.000 narių. Šiame memorandume rašoma:

 „ Gerai subalansuota veganinė ir kita vegetarinės mitybos forma yra tinkama visoms gyvenimo ciklo fazėms, įskaitant nėštumo, žindymo, ankstyvos ir vėlyvos vaikystės ir paauglystės periodus. Vegetarinės mitybos formos teikia eilę privalumų.“

Ir toliau:

„ Pagal Amerikos dietologijos asociacijos (ADA) ir Kanados mitybos mokslininkų sąjungos (DC) poziciją, protingai subalansuota vegetarinė maitinimosi forma yra naudinga sveikatai, atitinka maistingų medžiagų poreikį, ir yra reikšminga tam tikrų ligų prevencijai (išvengimui) ir gydymui.“

„ Mitybos mokslininkai yra atsakingi už susidomėjusių vegetarine mityba skatinimą ir drąsinimą.“

Taip pat vienareikšmiškai pasisako ir vienas žymiausių bei labiausiai nusipelniusių vokiečių mitybos mokslininkų, prof. dr. Claus Leitzmann:

„ Veganiškai gyvenančių žmonių tyrimai, kurie atliekami visame pasaulyje, rodo, kad veganai yra vidutiniškai žymiai sveikesni nei bendrai visuomenė. Kūno svoris, kraujo spaudimas, riebalų ir cholesterino vertės kraujuje, inkstų funkcija bei sveikatos statusas bendrai dažniau yra normalios būklės“.

2009 m. ADA („American Dietetic Association“, Amerikos dietologijos asociacija) publikavo peržiūrėtą memorandumą dėl vegetarinės ir veganinės mitybos, sustiprindama savo rekomendaciją šioms mitybos formoms. Čia prieinama prie išvados, kad vegetarinės mitybos formos, įskaitant veganinę mitybą – jeigu teisingai vykdomos –, yra sveikos ir maistingos suaugusiems, kūdikiams, vaikams ir paaugliams, bei gali padėti išvengti ir gydyti tokias chroniškas ligas kaip širdies ligos, vėžys, viršsvoris ir diabetas.

2009 m. birželio mėn. žurnale „Journal of the American Dietetic Association“ („Amerikos dietologijos asociacijos žurnalas“  ADA pristato savo pagrindinę poziciją dėl vegetarinės mitybos, įskaitant veganinę mitybą:

„ Amerikos dietologijos asociacijos požiūriu, gerai subalansuota vegetarinė mitybos forma, įskaitant pilnai vegetariškas arba veganiškas mitybos formas, yra sveika, teisinga pagal fiziologinį mitybos poreikį, bei turinti sveikatai teigiamų privalumų tam tikrų ligų prevencijai ir gydymui. Gerai subalansuota vegetariška mityba yra sveika ir tinkama visiems žmonėms ir visuose gyvenimo etapuose, įskaitant nėščiąsias, maitinančias kūdikius moteris, kūdikius, vaikus, paauglius ir sportininkus.“

„Vegetarai pasižymi mažesniu kūno svorio indeksu ir mažesniu vėžinių susirgimų procentu. Vegetarinės mitybos formose yra mažiau prisotintų riebalinių rūgščių ir cholesterino, ir daugiau balastinių medžiagų, magnio, kalio, vitamino C, vitamino E, folio rūgšties, karotinoidų, flavonoidų, ir kitų antrinių augalinių medžiagų. Ši maistinių medžiagų įvairovė galėtų būti naudinga tų sveikatai, kurie vykdo įvairiapusę ir subalansuotą vegetarinę mitybos formą.“

PCRM (The Physicians‘Committee for Responsible medicine“, Gydytojų komisija už atsakingą mediciną) yra visuotinai naudinga organizacija, kuri skatina prevencinę mediciną, atlieka klinikinius tyrimus ir skatina aukštesnius etikos ir efektyvumo standartus. PCRM rekomenduoja veganinę mitybą kaip sveikiausią mitybą ir tai patvirtina taip pat logiškai pagrįsdama:

„Veganinė mityba, kurioje nėra absoliučiai jokių gyvulinės kilmės produktų, yra net gi sveikesnė nei vegetarinė mityba. Veganinėje mityboje nėra jokio cholesterino, ir netgi  yra mažiau riebalų, prisotintų riebalinių rūgščių ir kalorijų nei vegetarinėje mityboje, kadangi joje nėra jokių pieno produktų ir kiaušinių. Moksliniai tyrimai rodo, kad kai sumažinamas gyvulinės kilmės vartojimo kiekis, išauga nauda sveikatai, todėl veganinė mityba yra pati sveikiausia.“ www.pcrm.org/health/veginfo/nutritionfaq.html

Dr. T.Colin Campbell, mitybos tyrimo „China tyrimas : Jaudinantis poveikis mitybai, svorio numetimui ir ilgalaikei sveikatai“ autorius siūlo paprastą galimybę paaiškinti augalinės mitybos privalumus:

 „Daugumos vėžinių susirgimų, kraujo apytakos susirgimų ir kitų degeneracinių ligų formų galima išvengti pasirinkus augalinę mitybą.“

Daugiau nei keturiasdešimt metų dr. T. Colin Campbell buvo mitybos tyrimų fronte. Dabar jau pensininkas, maisto produktų-biochemijos garbės profesorius, parašė daugiau nei 300 tiriamųjų darbų. Jo palikimas, China projektas, yra pats plačiausias tyrimas apie sveikatą ir mitybą kuris kada nors buvo atliktas.

Nepaisant to, didelė dalis spaudos, neišmanantys gydytojai ir menami „mitybos ekspertai“ mieliau platina prietarus, pramonės melą ir pasenusią klaidingą praėjusių laikų mokymo nuomonę. Gal yra patogiau nesigilinti rimčiau į temą, o mieliau skleisti klaidinančius prietarus ir paskalas? O gal yra baisu suprasti savo pačių mitybos klaidas ir pripažinti naujo pažinimo pranašumą, kad patiems nereikėtų rinktis atmestos vegetarinės arba veganinės mitybos?

Iš tikrųjų tai yra pirmo laipsnio politinis sveikatos skandalas. Ligų prevencija, tai yra jų užkirtimas, turėtų užimti mažiausiai tokią pat vietą medicinoje, kokią užima ligų gydymas. Tačiau milijardinio svorio sveikatos sistemoje, su visais gydytojais, ligoninėmis, vaistų pramone ir t.t., gydant ligas uždirbami dideli pinigai. Masyvi prevencinė sveikatos politika atimtų iš sveikatos pramonės didelę dalį jos verslo pamatų. Joks stebuklas, kad šitoje nelaimingoje sveikatos, mėsos ir gyvulių pramonės samplaikoje ligų prevencija, taikant sveiką mitybą, ir toliau stovi mirties taške.  Sveikatai kenkiančios mitybos dėka didelės maisto produktų pramonės šakos uždirba daug pinigų, o piliečiai toliau serga. Gydydama šiuos susirgusius piliečius toliau lobsta sveikatos pramonė. Taip užsidaro ratas, kuriame žmonės, gyvūnai ir aplinka  plačiai naikinami. Tokiu būdu tenka tik pačiam piliečiui, turinčiam pakankamai proto ir intelekto,  prisižiūrėti mitybą vardan savo sveikatos.

Mano mokslinių mitybos tyrinėjimų analizės rezultatas yra vienareikšmiškas: Teisingai vykdoma, įvairiapusė veganinė mityba yra sveikiausia maitinimosi forma žmonėms. Pažiūrėjus į mokslinius mitybos tyrimus dėl to nelieka abejonių. Net turinčiam mažai žinių mitybos srityje ir stebinčiam faktus, tampa akivaizdu, kad mėsos, pieno, sūrio ir žuvies vartojimas yra rizikingas sveikatai, ir  tai yra aiškiai konstatuota dokumentuose. Tačiau, mityba, iš kurios išimama mėsa, pienas, sūris ir žuvis, netampa automatiškai sveika mityba. Kadangi klaidingai sudaryta, ne įvairiapusė veganinė mityba taip pat yra nesveika! Tačiau nepaisant šio daugelyje mitybos mokslinių tyrimų nustatyto fakto, dauguma vegetariškai ir veganiškai besimaitinančių žmonių pasižymi geresne sveikatos būkle nei mėsos valgytojai.

Veganinėje mityboje ypatingas dėmesys skiriamas vitamino B12 aprūpinimui, kadangi vitaminą B12 sukuria tik mikroorganizmai (bakterijos). Jo pirmiausiai randama greitai gendančiuose gyvuliniuose produktuose kaip mėsa, viduriai ir pienas. Tariami „ekspertai“ nuolat iškelia vitamino B12 stygiaus galimybę kaip didelį argumentą prieš veganinę mitybą. Kad veganinė mityba faktiškai ir būtų sveikiausia mityba, reikia laikytis įvairiapusio maitinimosi taisyklių ir atkreipti dėmesį į atitinkamą vitamino B12 apsirūpinimą.

Pagal gydytojų rekomendacijas, papildomas apsirūpinimas vitaminu B12 veganinėje mityboje vyksta vartojant šiuo vitaminu praturtintus maisto produktus (sultis, pusryčių grūdines košes, sojos pieną ir kt.) ir dėl atsargos dar ir vitamino B12 papildus. Papildomai dar prisidėtų reguliarus vitamino B12 koncentracijos kraujyje profilaktinis pasitikrinimas. Jeigu palyginti šių taisyklių vardan atsargos laikymąsi su mėsos, pieno ir žuvies vartojimu, galima suvokti, kaip neprotinga būtų, vien dėl vitamino B12 valgyti sveikatai pavojingus gyvulinius produktus. Tai būtų ne tik neatsakingas požiūris, tai būtų kvailystė, dėl galimo vitamino B12 trūkumo, dėl kurio dar niekas nėra tikras ir kurį galima lengvai kompensuoti šiuo vitaminu vartojant praturtintus produktus ir papildus, masiškai žaloti sveikatą per mėsą, pieną. Ryšys tarp vėžio, kraujagyslių ligų ir kitų sunkių sveikatos sutrikimų yra įrodytas daugelyje tyrimų – taipogi ir kenksmingų medžiagų kaupimasis žuvyse. Todėl dėl sveikatos priežasčių yra ne tik patartina, tačiau net gi siūloma, šių gyvulinių produktų nevartoti.  Šiuo atveju trūkstamą vitaminą B12 reikia visai paprastai pasiimti su juo praturtintais maisto produktais arba papildais.

Bėgant metams atradau vieną dalyką: Tas kas yra prieš veganinę mitybą, arba per mažai apie tai žino arba uždirba iš gyvulinių produktų.

Sekantiems tyrimams ypatingai rekomenduojama:

• Food Revolution, Mityba – kelias į sveiką gyvenimą sveikame pasaulyje, John Robbins (vokiečių kalba).
  Hans-Nietsch-Verlag, ISBN 3-034647-50-2
  Fantastine knyga – ypatingai rekomenduojama!
• www.pcrm.org/health/veginfo/nutritionfaq.html
• „Vegane Ernährung“ (Veganinė mityba), pasirodžiusi 1995 leidykloje EchoVerlag, Göttingen
• ADA memorandumas („American Dietetic Association“, Amerikos dietologijos asociacija) apie vegetarinės ir veganinės mitybos sveikatos privalumus, 2009; internete adresu:
  www.eatright.org/About/Content.aspx?id=8357&terms=vegan
• „Gydytojų asociacijos vegetarinės mitybos skatinimui“ internetinė svetainė, pateikianti viso pasaulio mokslinių mitybos tyrimų sąrašą:
  www.fleisch-macht-krank.de
• (Šiaurės Vokietijos Radijas, ARD) TV-pranešimas apie pieno pavojų sveikatai:
  www.myvideo.de/watch/127627/
  Wie_gesund_ist_Milch_wirklich
• Med.dr. Ernst Walter Henrich apibendrinantis rankraštis „Sveikiausia mityba“; kurį galima nemokamai užsisakyti arba parsisiųsti internetu pvz. adresu: Parsisiųsti brošiūrą
• Dėmesio vertas rašinys apie veganinę mitybą anglų kalba Gentle-World-autorės Angel Flinn:
  www.care2.com/causes/animal-welfare/blog/vegan-123/

Pasaulyje badauja apie 1 milijardas (1.000.000.000) žmonių. Kiekvieną sekundę šioje planetoje miršta žmogus nuo bado. 30 milijonų (30.000.000) žmonių – kasmet.

Kasdien miršta iki 43.000 vaikų nuo bado, kai apie 50% pasaulinio grūdų derliaus ir 90% pasaulinio sojos derliaus sušeriama mėsos ir pieno pramonės  „gyvajam inventoriui“ ! Šėrimas augaliniu maistu tam, kad pagaminti abejotino sveikumo gyvulinius produktus yra absurdas, skandalas ir švaistymosi viršūnė: kad pagaminti tik 1 kg mėsos reikalinga, priklausomai nuo gyvulio rūšies, iki 16 kg augalinio maisto ir 10-20 tonų (10.000-20.000 litrų!) vandens.
Augaliniai pašariniai produktai eksportuojami iš „Trečiojo Pasaulio“ į pramonines tautas „gyvulių išlaikymui“, nors šiose skurdžiose valstybėse badauja ir miršta vaikai ir suaugusieji. Turbūt žinote įžymią frazę: „ Turtuolių gyvūnai ėda vargšų duoną“. Pavyzdžiui, 1984 m. Etijopijoje buvo badmetis ne todėl kad tenai esančiame žemės ūkyje nebuvo maisto derliaus, o todėl kad šis maisto derlius buvo eksportuojamas į Europą „gyvulių“ šėrimui.

Tuo metu kai dešimčiai tūkstančių žmonių bado krizė kainavo gyvenimą, Europos valstybės importavo iš Etijopijos grūdus, kad jais šerti vištas, kiaules ir karves. Jeigu grūdai būtų vartojami vietoje žmonių išmaitinimui, nebūtų jokio badmečio. Gvatemaloje 75 % vaikų žemiau 5 metų ribos yra išsekę dėl maisto stygiaus. Nežiūrint į tai, kasmet ir toliau gaminama virš 17.000 mėsos eksportui į JAV. Šių gyvūnų nupenėjimui reikalingi gigantiški grūdų ir sojos kiekiai, kurių negauna šie išsekę vaikai. Vietoj to kad išmaitinti pasaulyje badaujančius, mes atimame iš jų maistą, kad nupenėtume kankinamus „gyvulius“ ir patenkintume mus ligotais paverčiantį troškimą mėsai, kiaušiniams ir pienui.

Britų žurnalas „The Guardian“ („Sargybinis“) dar 2002 m. deklaravo: “ Dabar tapo akivaizdu, kad veganinė mityba yra vienintelis etinis atsakymas į pasaulyje aktualiausią socialinio neteisingumo (pasaulinis badas) problemą“. Šveicaras Jean Ziegler, JT-ypatingų pranešimų skleidėjas apie žmonių teisę į mitybą, rašė: „Pasaulinis žemės ūkis galėtų be problemų išmaitinti 12 milijardų žmonių. Tai reiškia, vaikas, kuris šiandien miršta nuo bado, yra nužudomas“.

Pagal instituto „Institute for Food and Development Policy“ (“Maisto ir vystymo politikos instituto”) direktoriaus dr. W.Bello duomenis, “yra visiems pakankamai maisto pasaulyje. Tačiau didelė dalis maisto ir plotų tragiškai naudojama tam, kad gaminti galvijus ir kitus gyvulius – tai yra maistą turtuoliams – tuo tarpu kai milijonai vaikų ir suaugusių kenčia dėl maisto trūkumo ir išsekimo.”

Instituto „WorldWatch Institute“ pasisakymas yra vienareikšmiškas: “Maitinimasis mėsa reiškia neefektyvų grūdų naudojimą – grūdai naudojami efektyviai tada, kai juos valgo žmonės. Nuolatinis mėsos pelno augimas priklauso nuo to, ar gyvūnai šeriami grūdais, kas sukelia konkurencinę kovą dėl grūdų tarp augančio mėsos valgytojų skaičiaus ir pasaulio vargšų.“

Minėtasis dr. W.Bello, instituto „Institute for Food and Development Policy“ („Maisto ir vystymo politikos instituto“)  direktorius, pabrėžia, kad gyvūnų veisimas mėsai reiškia resursų iššvaistymą: “…Greito maisto mityba ir pripratimas prie mėsos valgymo turtuolių planetos tarpe remia globalią mitybos sistemą, kuri atima maisto produktų resursus iš badaujančių”.

Politika, ypatingai ES, masyviai dotuoja mokesčiais mėsos ir pieno pramonę, kas yra sunkiai suvokiama protu ir morale. Nėra ko stebėtis ES, kuri dotuodama mokesčiais tabako auginimą tuo pačiu metu vykdo agitacines kampanijas prieš rūkymą apmokestindama mokesčiais.

Žuvininkystės laivynai iš pramoninių šalių kaip JAV, Japonija ir Europa įgyja žvejybos teises skurdžių šalių vietovėse kaip Afrika ir Pietų Amerika. Po to kai nusiaubia tenykščius vandenynus jie traukia toliau, palikdami nuniokotą ekosistemą ir badaujančius vietinius. Viename britų žurnalo „The Guardian“ straipsnyje rašoma: „Mes galime valgyti žuvį, bet tik tada, kai esame pasiruošę vandenynų ekosistemos žlugimui ir – kadangi europiniai laivynai siaubia Vakarų Afrikos krantus – skurdžiausių pasaulio žmonių badavimui. Neįmanoma neprieiti prie išvados, jog vienintelė atsakinga ir socialiai teisinga alternatyva būtų tai, kad turtingo pasaulio gyventojai, kaip dauguma šios žemės žmonių, taptų veganais“. 

Kiekvienas iš mūsų turi galimybę nuspręsti, ar jis toliau dalyvaus gyvulių pramonės sistemoje, vartodamas mėsą, pieną, sūrį ir kiaušinius, – su visomis brutaliomis pasekmėmis šio pasaulio badaujantiems.

Sekantiems tyrimams ypatingai rekomenduojama:

• Food Revolution, Mityba – kelias į sveiką gyvenimą sveikame pasaulyje, John Robbins (vokiečių kalba).
  Hans-Nietsch-Verlag, ISBN 3-034647-50-2
  Fantastine knyga – ypatingai rekomenduojama!

Mūsų visuomenėje yra visai normalu ir moraliai leistina gyvūnus išnaudoti (pvz. „karvės pienas“), kankinti (pvz. gyvūnų bandymai) ir žudyti (pvz. „gyvuliai skerdimui“), kad pa-tenkinti žmonių vartojimą.

Evoliucija aprūpino žmogų pajėgumais ir priemonėmis realizuoti šį gyvūnų išnaudojimą. Tai yra žmogui privilegijuota ir viliojanti aplinkybė, nes turėdamas stipresniojo galią jis gali sau suteikti „stipresniojo teises“. Tokiu būdu „stipresniojo teisė“ yra išnaudojimo, gyvūnų kankinimo ir žudymo priežastis.

Bet gi mūsų visuomenėje moralės apibūdinimas skamba taip, kad ji remiasi ne „stipresniojo teisėmis“. Tikrosios moralinės vertybės nekenčia nuo kaprizingo stipresniojo naudojimosi silpnesniu pagal savo interesus. „Stipresniųjų teisės“ ir tikrosios moralinės vertybės yra priešingi dalykai, tarpusavyje nesiderinantys.  Kadangi „stipriųjų teisė“ nesiderina su mūsų visuomenėje bendrai pripažintomis moralinėmis vertybėmis, ir būtent moralė turėtų nugalėti stipresniojo savivalę, reikėtų patikrinti, ar šis silpnesniųjų gyvulių išnaudojimas iš tikrųjų nepriekaištingai dera su tikra žmogaus morale.

Tam kad ‚morališkai“ įteisinti gyvūnų išnaudojimą, visuomenė naudojasi specialiu „etiniu“ konstruktu. Žmonių rūšis iškelia save kaip aukštesnę „vertybę“,  tuo tarpu išskirdama gyvūnų rūšį iš paprastai galiojančių etinių vertybių. Stipresniojo galia įgalina savo „vertės“ padidėjimą ir gyvūnų išskyrimą.  Šį specialų gyvūnų išnaudojimo konstruktą reikėtų patikrinti pagal logikos įstatymus, ar jis yra suderinamas su tikra morale. Kaip jau rašyta, tikroji moralė apibūdinama tuo, kad ji nepriklauso nuo „stipresniųjų teisės“ ir jos galiojimas nepriklauso nuo stipresniųjų interesų padėties.

Įsivaizduokime, kad egzistuotų "super būtybė" aukštesniame evoliucijos lygmenyje, turinti žymiai didesnę fizinę jėgą ir ryškiai aukštesnį intelektą palyginus su žmonėmis. Visiškai įmanoma, kad mokslininkai gali tai paversti realybe pasitelkę genų technologinius metodus ir genų optimizaciją. Ši "super būtybės" rūšis būtų tiek pranašesnė už žmonių rūšį kaip dabar žmogus yra pranašesnis už gyvūnų rūšį. Savaime suprantama, ir "super būtybių" rūšis iškeltų save kaip aukštesnę "vertybę" palyginus su žmonėmis. Savaime suprantama, ir žmogus būtų atskirtas nuo analogiško specialaus "etinio" konstrukto pagal "super gyvybių" galiojančią moralinių vertybių sistemą.

Ar tada šios "super būtybės" turėtų stipresniųjų "moralinę" teisę....

• kankinti žmones masiškai laikydami koncentracijos stovyklose visą gyvenimą?
• skersti žmones skerdyklose dalinai apsvaigintus ?
• žmones mamas vis naujai apvaisinti, kad galėtų vogti jų pieną?
• nuo nuolat apvaisinamų žmonių mamų atimti vaikus, kad žmonių kūdikiai negertų pieno?
• nuo žmonių mamų atimtus žmonių kūdikius nužudyti ir perdirbti į mėsą ir dešrą?
• žudyti žmones ir jų giminaičius masiniuose naikinimo įrenginiuose?
• transportuoti žmones dienų dienas be maisto ir vandens?
• atlikti bandymus su žmonėmis su vaistais, su kankinančiomis pasekmėmis?
• atlikti žiauriausius "mokslinius" tyrimus su žmonėmis?
• atlikti bandymus su žmonėmis su nuodais, tam kad išrasti mirtinas dozes
• švęsti žudymo ritualus su žmonėmis "bulių kovos arenose" kaip kultūrinę šventę?
• patalpinti žmones į kalėjimus parodai ir juos pavadinti zoologijos sodu?
• meninius pasirodymus verčiant žmones ir tai vadinti cirku?
• žmonių medžioklę vadinti sportu, o gal net ir gamtos priežiūra ir saugojimu?
• išleisti žmonių apsaugos įstatymą, kuris protingai aiškina, kad žmones reikia žudyti dalinai apsvaiginus, kad valgyti jų nesveiką mėsą ir nešioti jų odą?
• atlikti tyrimus su žmonėmis, kad išbandyti vaistus, kurie turėtų veikti gydant ligas, kurios atsirado dėl nesveiko žmonių mėsos vartojimo?

Manote, kad tai prieštarautų bet kokiai moralei, jeigu pranašumą turinti „super būtybė“ šitaip elgtųsi su jumis ir jūsų mylimaisiais? Kodėl gi? Gi „super būtybės“ būtų lygiai tokioj pačioj pozicijoj kaip jūs šiandien esate gyvūnų atžvilgiu. „Stipriųjų teisė“ turi šiai dienai „moralinį“ patvirtinimą, nes jūs kaip žmogus valgote gyvulių mėsą ir teikiate užsakymus visiems išvardintiems žiaurumams gyvulių atžvilgiu, pirkdami gyvulinius produktus.

Šopenhaueris rašė: „Gailestis yra moralės pagrindas“. Gailestis silpnesniam, kuris man duotas. Žinoma, būdamas užjaučiantis žmogus reikalautumėte teisės, kad „super-būtybė“ elgtųsi moraliai tausodama silpnesnius žmones, tai yra juos ir jų mylimiausius. Jeigu žmonių rūšies išnaudojimą dėl stipresnės viršesniųjų „super būtybių“ galios jūs laikote nemoraliu, tai tūrėtų būti logiška, kad gyvūnų rūšies išnaudojimas dėl stipresnės žmonių rūšies galios yra lygiai taip pat nemoralus ir neteisingas.

Vadinasi, mes tik tada elgsimės moraliai kaip žmonės, jeigu tausosime silpnesnius gyvūnus, kurie mums duoti, jeigu neteiksime užsakymų žiauriam silpnesnių gyvūnų išnaudojimui savo vartotojišku elgesiu parduotuvėje. Gal kaip tik tada jums ims galioti moralinės vertybės, kai imsite juos saugoti nuo stipresniųjų galios? Jeigu moralė priklauso tik nuo stipresniojo ar silpnesniojo pozicijos, tai čia nėra tikra moralė, čia yra apsimestinė moralė tam, kad vykdyti brutalias egoistiškas pretenzijas bejėgių silpnesniųjų atžvilgiu. Apsimestinė moralė, kaip psichologinis konstruktas, padedantis dalyvavimą nusikaltime nupiešti gražiomis spalvomis, kad neprabiltų sąžinė. Kas tai per „moralė“, jeigu mes ją tik tada pripažįstame, kai siekiame brutalios egoistinės naudos sau silpnesniųjų sąskaita, jeigu identišką moralę mūsų pačių atžvilgiu, kai patys kentėtume kančias, išnaudojimą ir mirtį nuo stipresniųjų, negalėtume pateisinti. Tariama moralė atsiskleidžia kaip apsimestinė moralė, amoralumas ir kaip moralinis nusikaltimas.

Tampa akivaizdu, kad mūsų visuomenėje praktikuojamas „specialus etinis konstruktas“ gyvūnų atžvilgiu iš tiesų yra iškreipta „apsimestinė moralė“, tam kad pateisintų nusikaltimus silpnesniųjų atžvilgiu. Apsimestinės moralės įteisinti nusikaltimai yra legalizuoti vadinamuose „gyvūnų apsaugos“ įstatymuose, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nepriekaištingi ir giliau nenagrinėjami. Dabar, šis argumentas, paremtas logika, kad lengvai atskleidžiamas amoralumas yra gyvūnų išnaudojimo pagrindas, turėtų būti akivaizdus ir kiekvienam suprantamas.

Dabar jums spręsti: ar dalyvauti šiame nusikaltime prieš silpnuosius, vartojant gyvulinius produktus prisidengus apsimestinės moralės šydu, ar suteikti savo gyvenimui galimybę tikrai, ir silpnesniųjų neišskiriančiai moralei?

Sekantiems tyrimams ypatingai rekomenduojama:

• Food Revolution, Mityba – kelias į sveiką gyvenimą sveikame pasaulyje, John Robbins (vokiečių kalba).
  Hans-Nietsch-Verlag, ISBN 3-034647-50-2
  Fantastine knyga – ypatingai rekomenduojama!

Gyvūnų išnaudojimo kiekybę ir kokybę ne taip lengva atskleisti. Ji vyksta už aukštų sienų, tam kad užsakovams, tai yra vartotojams, nedingtų apetitas mėsai, pienui ir kiaušiniams.

Protarpiais matome TV-pranešimus ir filmų fragmentus apie gyvūnų būklę fabrikuose, skerdyklose, transportavimo metu ir kt., kurių blogiausias aplinkybes gyvūnų pramonė ir politikai greitai užglaisto standartiniais pasisakymais („išimtys“, „sufalsifikuota“, „manipuliuota“, „ne aktualu“ ir t.t.), nuramindami vartotojus. Tačiau nešališkam piliečiui labiau pasigilinus į šią temą, gana greitai atrandama, kokia iš tikrųjų yra gyvūnų situacija. Tiksliausią informaciją galima gauti asmeniškai lankantis vietoje arba žiūrint filmus apie tai. Tekstai deja menkai veikia.

Buvusios veterinarijos studentės, šiandien veterinarijos gydytojos Christiane M. Haupt pranešimas apie jos išgyvenimus kasdieninėje gyvūnų pramonėje suteikia gerą galimybę pažvelgti į tai iš arčiau. Šis pranešimas toliau perteikiamas nesutrumpintas.
(Šaltinis: www.vegetarismus.ch/heft/98-2/schlacht.htm):

„Dėl mažo mėsos kąsnelio..

„Priimami tiktai tie gyvūnai, kurie transportuojami pagal gyvūnų saugos taisykles ir yra taisyklingai paženklinti“ parašyta ant skydelio virš betoninės rampos. Rampos gale, sustingusi ir blyški, guli negyva kiaulė. ‘Taip, kai kurios miršta jau transporto metu, kraujotakos kolapsas‘. Kokia laimė, kad pasiėmiau savo seną palaidinę. Nors dar tik spalio vidurys, yra pjaunančiai šalta, tačiau aš drebu ne dėl to. Aš slepiu savo rankas kišenėse, prisiverčiu nutaisyti draugišką veidą ir klausytis skerdyklos direktoriaus, kuris man tuo tarpu aiškina, kad jau senai niekas neužsiima gyvųjų medicininiu patikrinimu, o tiktai gyvųjų išorine apžiūra. 700 kiaulių per dieną, kaip tai įmanoma.

‚Bet sergančių gyvulių nėra. Tokius mes nedelsiant išsiųstume atgal, ir tai kainuotų tiekėjui didelę baudą. Tai būtų vienintelis kartas kai jis taip pasielgtų.‘ Aš palinksiu iš pareigos – išsilaikyti, tu privalai šias šešias savaites tai praeiti - ,kas nutinka su sergančiom kiaulėm? ‚Tam yra speciali skerdykla.‘ Kai ką dar sužinau apie transportavimo taisykles, ir kaip tiksliai šiais laikais laikomasi gyvulių saugos. Šis žodis, ištartas šioje vietoje, skamba klaikiai. Tuo tarpu pro mus, rampos link, įmanevruoja pilnas kriuksintis ir žviegiantis transporteris dvigubu stogu. Rytmečio tamsoje sunku įžiūrėti smulkmenas; ši scena turi savyje kažkokio nerealumo ir primena vaiduokliškus savaitinius vaizdus iš karo, apie pilkas vagonų eiles, pilnas išsigandusių išblyškusių veidų krovimo rampoje, kuriais buvo vežami susikūprinusių, šautuvus laikančių, vyrų pulkai. Ir štai aš čia tarp jų. Tokius dalykus paprastai sapnuojama košmaruose, iš kurių prabundama smarkiai šaukiant šaltu prakaitu išpilti: sūkuriuojančio rūko viduryje, lediniame šaltyje ir purvinoje prietemoje šis neapsakomo baisumo statinys, anoniminis blokas iš betono ir plieno ir baltų plytelių, sustingusio nuo šalčio miško pakrašty; čia vyksta kažkas žodžiais nenusakoma, tai apie ką niekas nenori žinoti.

Kiekvieną rytą pirmiausiai išgirstu klyksmus, kai ateinu čia, vykdyti savo privalomą praktiką, kurios atsisakymas man reikštų penkis prarastus mokslo metus ir ateities planų žlugimą. Tačiau viskas manyje – kiekviena dalelė, kiekviena mintis – pasipriešinimas, pasišlykštėjimas, pasibaisėjimas ir bejėgiškumo jausmas. Visa tai matyti, bet nieko negalėti padaryti, ir jie vers tai daryti kartu, taip pat teptis krauju. Jau iš tolo, kai išlipu iš autobuso, pasitinka mane kiaulių klyksmai lyg peilio ašmenys. Ištisas šešias savaites jie rėš mano ausis, valanda po valandos, be perstojo. Kaip nors išsilaikyti. Kažkada tau tai pasibaigs. Gyvuliams tai nesibaigs niekada.

Tokie dalykai būna tik košmaruose, iš kurių prabundama smarkiai šaukiant šaltu prakaitu išpilti. Plynas kiemas, keletas šaldymo transporterių, kiaulių pusės ant kablių ryškiai apšviestose duryse. Viskas pedantiškai švaru.  Tai yra priekinis fasadas. Aš ieškau įėjimo, jis yra iš šoninės pusės. Pro mane pravažiuoja du gyvulių transporteriai, gelsvos šviesos ryto migloje. Blyški šviesa rodo man kelią, apšviesti langai. Keletas pakopų ir aš jau viduje, viskas tik baltomis plytelėmis. Nematyti jokios žmogaus dvasios. Baltas įėjimas, - čia moterų persirengimo kambarys. Beveik septynios valandos, aš sukuosi: balta, balta, balta. Paskolintas šalmas groteskiškai siūbuoja ant tiesių plaukų. Auliniai per dideli. Šlepsiu pro įėjimą ir susiduriu su man paskirtu veterinaru. Mandagus pasisveikinimas. ‘Aš esu nauja praktikantė.‘ Prieš pradedant, formalumai. ‚Apsirenkite ką nors šilto, nueikite pas direktorių ir paduokite jam savo sveikatos pažymą. Dr. XX pasakys jums, nuo kur pradėsite.‘

Iš tolo pasitinka mane kiaulių klyksmai lyg peilio ašmenys. Direktorius, toks geraširdiškas ponas, pirmiausiai papasakoja man apie gerus senus laikus, kai skerdykla dar nebuvo privatizuota. Kai jis baigia apie tai, nutaria mane pavedžioti. Ir taip atsirandu prie rampos. Po dešine pilki betoniniai gardai, apsupti geležiniais strypais. Kai kurie jau pripildyti kiaulėmis. ‚Mes čia pradedame penktą valandą ryto. ‘Pasistumdymai, pasipešimai, keletas smalsių knyslių, iškištų pro grotas, gudrios akys, kitos - klaidžiojančios ir sumišę. Didelė paršavedė atkakliai erzina kitą; direktorius sužvejoja lazdą ir trenkia jai daug kartų su lazda per galvą. ‚Šitos gana piktai kandžiojasi‘. Apačioje transporteris atidaro medinį dangtį, priekyje esančios kiaulės baiminasi išklerusio ir stataus praėjimo, tačiau iš už nugaros verčiamos grūstis, kadangi varovas gumine žarna dalina kiekvienai tvirtus smūgius. Vėliau aš nesistebėsiu dėl daugelio raudonų mėlynių nuo sumušimo ant kiaulių pusių.

‚Draudžiama naudoti elektros srovę kiaulėms‘ dėsto direktorius. Keletas gyvulių išdrįsta suklupdami žengti pirmus žingsnius, tada ir likusieji išsiūbuoja iš paskos, vienai paslysta koja tarp dangčio ir rampos, tačiau vėl išsiropščia ir nušlubuoja.

Jos vėl atsiranda tarp plieninių strypų, kurie neišvengiamai veda jas į dar tuščią aptvarą. Už kampo užstringa priekinės kiaulės, ir varovas keikdamasis puola kulti užpakalines, paniškai šokančias ant savo likimo draugių. Direktorius pakrato galvą. „ Besmegenis. Tiesiog besmegenis. Kiek kartų sakiau, kad nieko gero neduos, jeigu muši užpakalines!’ Tuo metu kai sustingusi stebiu šį spektaklį – to negali būti – tu sapnuoji -, jis nusisuka ir pasisveikina su kito transporterio vežėju, kuris pravažiuoja šalia kito ir ruošiasi iškrovimui. Kodėl šį kartą viskas vyksta daug greičiau ir su didesniais klyksmais pamatau tada, kai už klumpančių kiaulių išnyra antras vyras, ragindamas neskubančias elektros srove. Aš spoksau į tą vyrą, tada į direktorių, ir vėl šis krato galvą: ‚Ar jūs nežinote kad tai yra draudžiama daryti kiaulėms!‘ Vyras pažiūri abejodamas, tada įsikiša prietaisą į kišenę.

Ar kas nors kalba apie inteligenciją ir smalsumą kiaulių akyse? Kažkas stumtelėja mane iš nugaros su knysle į kelį, aš apsisuku ir žiūriu į dvi budinčias melsvas akis. Pažįstu daug gyvūnų mylėtojų, kurie entuziastingai žavisi melancholiškomis katės akimis, ištikimu šuns žvilgsniu, - bet ar kas nors kalba apie inteligenciją ir smalsumą kiaulių akyse? Greitai šias akis pažinsiu iš kitos pusės: nebyliai klykiančias iš baimės, atbukusias nuo skausmo, ir be gyvybės, palūžusias, išvirtusias iš akiduobių, stūkstančias virš krauju pasruvusio kūno. Kaip peilio ašmenys perskrodžia mintis, kurią sekančias savaites dar šimtą kartų monotoniškai savo sieloje kartosiu: valgyti mėsą yra nusikaltimas – nusikaltimas:...

Po to seka trumpa skerdyklos apžiūra, pradedant poilsio kambariu. Atviras langas į skerdyklą, kurioje stūkso nesibaigianti eilė  konvejeryje sukabintų  blyškių kraujuotų kiaulių pusių. Į tai nekreipdami dėmesio sėdi du tarnautojai prie pusryčių stalo. Sumuštinis su dešra. Abiejų balti chalatai sutepti krauju, po guminiu auliniu kabo mėsos atplaišas. Nežmoniškas triukšmas apkurtina mane, vėliau užguldamas ausis, kai esu įvedama į skerdyklą. Žengiu atatupsta kai viena kiaulės pusė atsitrenkia į kampą ir plojasi į kitą kiaulės pusę.  Ji praslenka pro mane, šilta ir minkšta. Tai negali būti tiesa – tai yra absurdas – neįmanoma. Nevalingai tikiesi pamatysi monstrą, tačiau tave pasitinka malonus dėdė, nerūpestingas jaunuolis iš gatvės...

Mane užgriūva viskas vienu metu. Pjaunantys klyksmai. Mašinų spiegimas. Skardos kaukšėjimas. Persisunkęs degančių plaukų ir svilinančios odos dvokas. Kraujo ir karšto vandens tvaikas. Kvatojimas, nerūpestingi šūksniai. Blizgantys peiliai, per sausgysles pergręžti kabliai, ant jų kabantys gyvuliai be akių ir iššokusiais raumenimis. Mėsos gabalai ir organai, pliaukšėdami krenta į krauju pripildytą lovį, aptaškydami mane. Riebios mėsos gyslos ant grindų, ant kurių gali paslysti. Žmonės baltai apsirengę, nuo kurių chalatų varva kraujas, po šalmais arba gaubtais niekuo neypatingi veidai, kuriuos paprastai sutinki: autobuse, kine, prekybos centre. Nevalingai tikiesi pamatysi monstrą, tačiau tave pasitinka malonus dėdė, nerūpestingas jaunuolis iš gatvės, pasitempęs ponas iš banko. Su manim draugiškai pasisveikina. Direktorius parodo dar šiandien tuščią jaučių skerdyklą – „Jaučiai čia būna antradieniais!” – perduoda mane vienai poniai ir pradingsta. Jis turi darbo. ‚Apžiūrėkite šią pjovimo salę pati“. Praeis trys savaitės kol tai įveiksiu.

Pirma diena yra man dar giljotina. Sėdžiu mažam kambarėly šalia poilsio kambario ir valanda po valandos karpau mažus mėsos gabalėlius imdama iš bandinių kibiro, kurį reguliariai pripildo kraujuota ranka iš skerdyklos salės. Kiekvienas gabaliukas – tai gyvūnas. Viskas supjaustoma porcijomis, sumaišoma su druskos rūgštimi ir verdama, dėl trichinelių tyrimo. Ponia man viską paaiškina. Niekada neranda trichinelių, tačiau tokia tvarka.

Kitą dieną aš jau pati tampu gigantiškos kapojimo mašinos dalimi. Skubūs nurodymai – ‚Čia, pašalinti nasrų liekanas ir įpjauti mandibuliarinius limfinius mazgus. Kartais dar kabo raginiai dariniai ant kanopų, juos nupjauti.‘-, ir aš pjaunu, tai daryti reikia skubiai, nes konvejeris važiuoja toliau, ir toliau. Virš manęs pašalinamos kitos lavonų dalys. Jeigu kolega dirba energingai, arba jei lovyje susikaupia per daug kraujo, apsitaško mano veidas. Bandau to išvengti pereidama į kitą pusę, tačiau ten kapojamos kiaulės su milžiniškais vandeniu purškiamais pjūklais; neįmanoma čia išstovėti nesušlapus iki kaulų. Sukandusi dantis kapoju toliau, turiu labai pasiskubinti, kad spėčiau pamąstyti apie visą šitą siaubą, ir tuo pačiu prisitaikyti prie šio pragaro, neįsipjaudama į pirštus.

Kitą dieną pasiskolinu iš savo bendrakursės, kuri visa tai jau perėjo, grandininę pirštinę. Jau nustoju skaičiuoti pro mane praslystančias kruvinas kiaules. Jau ir gumines pirštines neilgai naudoju. Nors yra bjauru plikomis rankomis knaisiotis po šiltus lavonus, tačiau limpi mėsos skysčių masė pribėga į pirštines, nes išsitepu iki pečių. Kam kuria siaubo filmus, kad visa tai yra čia? Tikri antžmogiai yra visi tie, kurie kasdien užsako šias masines žudynes.

Peilis greitai atšimpa. ‚Duokite čia – pagaląsiu!’ Malonus dėdė, tikrovėje daug metų dirbantis mėsos prižiūrėtoju, mirkteli man. Grąžinęs man pagaląstą peilį, šiek tiek paplepa, papasakoja juokelį ir vėl eina prie darbo. Šiek tiek pamokina mane parodydamas triuką, kaip palengvinti darbą prie konvejerio.‘ Nepatinka jums čia viskas?. Aš matau tai. Bet per tai reikia pereiti.‘ Negaliu laikyti jo nesimpatišku, jis labai stengiasi mane pralinksminti. Taip pat ir kiti paslaugūs; aišku jie pašiepia praktikantus, kurių daugybė čia ateina ir išeina, kurie iš pradžių būna šokiruoti, sukandusiais dantimis išbūna jiems paskirtą laiką. Tačiau jie tai daro geranoriškai, be priekabiavimų. Pamanau, jog – nepaisant keleto išimčių – negaliu laikyti šių žmonių antžmogiais, jie yra tik atbukinti, kaip ir aš su laiku. Tai yra savisauga. Kitaip to negalima būtų pakelti. Ne, tikri antžmogiai yra tie, kurie kasdien užsako šias masines žudynes, kurie dėl savo mėsos troškimo pasmerkia gyvūnus apgailėtinai būčiai ir dar labiau apgailėtinam galui – o kitus žmones žeminančiam ir žiauriam  darbui.

Po mažu aš tampu mažu sraigteliu šitoje siaubingoje mirties automatikoje. Nesibaigiančių valandų virtinėje judesiai tampa monotoniški ir apsunkę. Beveik apkurtęs nuo ausis užgulančios kakafonijos (=garsų nedarnos) ir visur tvyrančio neapsakomo siaubo, protas išsivaduoja iš apmarintų jausmų ir ima vėl veikti. Dieferencijuoja, tvarko, bando suvokti. Tačiau tai neįmanoma.

Kai pirmą kartą susivokiu – antrą ar trečią dieną – kad kraujuotos, apdegintos ir supjaustytos kiaulės dar trūkčioja ir krutina uodegas, sustingstu iš siaubo. ‚ Jos – jos dar kruta...’, sakau pro šalį einančiam veterinarui, nors žinau, kad čia tik nervai. Jis šaiposi: ‚Prakeikimas, kažkas suklydo – ji dar nevisai mirusi!‘ Vaiduokliškas pulsas drebina gyvūno dalis, visur. Siaubo kabinetas. Mane kiaurai persmelkia šaltis.
‚Nežiūrėk taip nedraugiškai. Nusišypsok. Tu gi norėjai tapti veterinarijos gydytoja.’ ‚ Vėl grįžusi namo guluosi į lovą ir spoksau į lubas. Valanda po valandos. Kiekvieną dieną. Mano artima aplinka reaguoja irzliai. ‚Nespoksok taip nedraugiškai. Nusišypsok. Tu gi norėjai tapti veterinarijos gydytoja.’ Taip, gyvūnų gydytoja. Tačiau ne gyvūnų skerdikė. Šito neiškęsiu.
Šie komentarai. Šis abejingumas. Šis žudymo natūralumas. Aš norėčiau, aš privalau kalbėti, išlieti sielą. Aš dūstu. Norėčiau papasakoti apie kiaulę, kuri negalėjo daugiau bėgti ir sėdėjo susigūžus ant užpakalinių kojų. Ją tol spardė ir mušė kol ji atsidūrė žudymo dėžėje.
Vėliau mačiau jos supjaustytus gabalus svyruojančius pro mane: abiejose šlaunyse raumenų atplaišos. Skerdimo numeris 530 kažkurią iš šių dienų, niekada nepamiršiu šito skaičiaus.   

Norėčiau papasakoti apie galvijų pjovimo dienas, apie švelnias rudas akis, kupinas panikos. Apie bandymus pabėgti, apie daužymus ir keiksmus tol, kol nelaimingas gyvūnas įkalinamas prieš apsvaiginimo šūvį geležiniame aptvare, iš kurio atsiveria vaizdas į salę, kur jo kompanionai guli sukapoti ir be odos, - tada mirtingas šūvis, sekantį momentą gyvūnas jau pakabintas už užpakalinės kojos ant grandinės, tempiančios jį pridaužytą ir sužeistą į viršų, kad apačioje nupjautų jo galvą. Ir vis dar, be galvos, tryškant kraujo srovei, kūnas spyriojasi ir kelia kojas... Papasakoti apie klaikiai traiškantį garsą, kai suktuvas plėšia odą nuo kūno, apie automatizuotą pirštų pasukimą, kuriuo kailialupys iškabina akies obuolius – išsikraipiusius, paraudusius, iškankintus – iš akiduobių ir meta į skylę ant grindų, kur „atliekos“ pradingsta. 

Apie kraujuotą aliumininį lovį, kuriame atsiduria visi viduriai, išplėšti iš milžiniško lavono, išskyrus kepenis, širdį, plaučius ir liežuvį, tinkančius vartojimui– ir pradingsta tam tikroje atliekų duobėje. Apie mažus, ir jau gana gerai atrodančius, įvairių dydžių veršiukus, gležnus ir nuogus, užmerktomis akimis juos saugančiose placentose, kurios nepajėgė jų apsaugoti...

Norėčiau papasakoti, kaip šito gleivėto, kraujuoto kalno viduryje randu gimdą, kurioje matau mažus, ir jau gana gerai atrodančius, įvairių dydžių veršiukus juos saugančiose placentose, kurios nepajėgė jų apsaugoti, - mažiausias toks smulkutis kaip kątik gimęs kačiukas ir vis tiek tikra karvės miniatiūra, didžiausias šiek tiek paaugusiais plaukais, rudas su baltom dėmėm ir ilgom šilkinėm blakstienom, tik keletas savaičių prieš gimimą.
‚Ar ne stebuklas, ką sukuria gamta?’ sako veterinaras, kuriam priklauso dirbti šią diena, mesdamas gimdą kartu su embrionu į kunkuliuojančią atliekų duobę. Dabar esu tikra, kad negali būti jokio Dievo, nes dangaus neperskrodžia joks žaibas, kaip kerštas už šį nusižengimą, kuris vėl ir vėl kartojasi.
Taip pat Dievo nėra ir klaikiai kūdai karvei, kuri rytais, kai ateinu apie septintą valandą, mėšlungiškai  trūkčiodama, guli geležiniame praėjime prieš žudymo dėžę. Nieko nėra, kuris užbaigtų jos kančias greitais šūviais. 
Pirmoje eilėje tvarkomi kiti skerdžiami gyvuliai. Kai einu per pietus, ji vis dar guli ten, ir trūkčioja, tačiau niekas, nepaisant daugelio raginimų, jos neišvaduoja. Atlaisvinu jos apynasrį, negailestingai duriantį jos mėsą, ir paglostau jos kaktą.
Ji spokso į mane savo milžiniškai rudomis akimis, ir pati išgyvenu, kad karvės gali verkti. Kaltė, nusikaltimas nieko nedarant visa tai matyti, slegia taip nepakeliamai. Jaučiu beribę kaltę. 
Mano rankos, chalatas, prijuostė ir auliniai sutepti jos kompanionų krauju, valandų valandas pjausčiau jų širdis, liežuvius ir plaučius prie konvejerio, - mane perspėjo: ‚Galvijų pjaustymas yra baisiai nešvarus darbas.’ Tai aš ir noriu pasakyti, kad nelaikyti to savyje, - tačiau niekas manęs nenori girdėti.  Niekas, nors daug kartų per šį laiką manęs klausė. ‚ Kaip ten yra toje skerdykloje? Aš tai negalėčiau!’

Tvirtai laikau suspaudus kumščius, taip kad nagai sminga į odą, kad netrenkčiau į jų gailestingus veidus, arba neišmesčiau telefono ragelio pro langą, - noriu šaukti, tačiau siaubas kurį pergyvenau kiekvieną dieną kažkur užstrigo gerklėje. 

Niekas nepaklausė, ar aš tai galiu pakelti. Sumišusios reakcijos į skurdžius atsakymus išduoda nemalonią temą. ‚Taip, tai yra gana baisu, mes gi kartais valgome mėsą’. Dažnai mane drąsina: ‚Sukąsk dantis, tu privalai tai pereiti, greitai visa tai bus praeityje!.‘ Tai man pats blogiausias, beširdiškiausias ir abejingiausias pasakymas, nes skerdynės ir toliau tęsis, diena iš dienos. Manau, niekas nesuvokia, kad mano problema ne tame, kaip išgyventi šias šešias savaites, o kad šios siaubingos masinės žudynės ir toliau tęsis, milijoną kartų, - kiekvienam tai tęsis, valgančiam mėsą. Ypatingai tie mėsos valgytojai, kurie tvirtina esantys gyvūnų draugai, manęs tuo neįtikins.

‚Baik – negadink man apetito!’ Ir tuo bando mane ne vieną kartą, su kylančiu nepasitenkinimu, perspėti: ‚Tu teroristė! Kiekvienas normalus žmogus išjuoks tave!‘ Tokiomis akimirkomis esi vienišas. Karts nuo karto žvilgteliu į mažą galvijaus embrioną, kurį paslapčia pasiėmiau įdėdama į formaliną.  Memento mori. Tegu juokiasi, ‚normalūs žmonės’. Tai akys, kurių aš niekada nepamiršiu, į kurias kiekvienas, reikalaujantis mėsos, turėtų pažvelgti.

Daiktai abstrahuojasi, kai esi galingos mirties apsuptyje; paties gyvenimas tampa nepaliaujamai bevertis. Kažkada pažiūri į sukapotų kiaulės gabalų eiles, padrikai slenkančių per salę ir paklausi savęs: Ar būtų kas kitaip jei čia kabotų žmonės? Ypatingai skerdžiamų gyvūnų užpakalinė anatomija, stora, spoguota  ir raudonom dėmėm, stulbinančiai primena tai, kas saulėtuose atostogų paplūdimiuose riebiai liula po maudymosi kelnėmis. 

Taip pat, nesibaigiančius klyksmus kiaulėms jaučiant mirtį, sklindančius iš žudymo salės, galėtum sulyginti su moterų arba vaikų. Atbukinimas neateina. Kažkada visa tai turi, turi pasibaigti, greičiau jis tai pabaigtų elektros srove. ‚Kai kurios kiaulės neišleidžia nei garso’, sako vienąkart veterinaras ‚ ‚kitos tik stovi ir klykia visai be priežasties.’

Pažiūriu į jas, - kaip jos stovi ir „visai be priežasties“ klykia. Turėjo praeiti daugiau nei pusė praktikos, kad įžengčiau į žudymo salę ir pasakyčiau: ’Mačiau jas’. Čia baigiasi kelias, kuris prasideda nuo rampos. Nykus praėjimas, kuriame išsidėstę visi aptvarai, siaurėjantis link durų į gardą, kuriame būna po keturias arba penkias kiaules.  Jeigu reiktų vaizdžiai aprašyti sąvoką ‚baimė’, nupieščiau kiaules, kurios spaudžiasi čia už uždarytų durų, aš pieščiau jų akis. Akis, kurių niekada nepamiršiu. Akis, į kurias kiekvienas turėtų pažvelgti, kuris reikalauja mėsos.

Kiaulės atskiriamos guminės žarnos pagalba. Viena išvaroma į priekį, į gardą, aptvertą iš visų pusių. Ji klykia, bando prasimušti atgal, o varovas tada turi kuom užimti savo rankas, kol pagaliau uždaro gardą elektrine sklende. Paspaudžiamas mygtukas, gardo grindys pakeičiamos tokiu važiuojančiu padėklu, ant kurių ridendamasi atsiranda prasižergusi kiaulė, atsidaro kita sklendė, ir padėklas su gyvūnu nuvažiuoja toliau į sekančią dėžę. Šalia stovintis mėsininkas – paslapčia jį pavadinau „Frankenšteinu“ – aktyvuoja elektrodus; trijų taškų apsvaiginimas, kaip mums aiškino direktorius. Kiaulė dėžėje stojasi piestu, padėklas važiuoja toliau, tuo tarpu kai trūkčiojantis gyvūnas paslysta ant kraujo balos ir bando kapanotis. Čia vėl laukia mėsininkas, tiksliai smogia peiliu po dešine priekine koja, ištrykšta tamsaus kraujo srovė, kūnas važiuoja toliau.Po keleto sekundžių geležinė grandinė užrakina užpakalinę gyvulio koją ir iškelia į viršų, mėsininkas pasideda peilį, griebia krauju suteptą butelį Coca-colos, kuris stovi ant grindų centimetro storio kraujo baloje, ir mėgaujasi gurkšniu.Užsidega ugnis, kūnai kratosi daugelį sekundžių ir atrodo lyg šoktų groteskišką straksėjimo šokį. Aš seku paskui tabaluojančius kraujuotus lavonus į „pragarą“. Taip praminiau sekantį kambarį. Jis yra aukštas ir juodas, pilnas suodžių, dvoko ir ugnies. Po keleto kruvinų posūkių kiaulių eilė pasiekia tokią milžinišką krosnį. Čia nudeginami šeriai. Iš viršaus krenta gyvūnai į piltuvo formos duobę ir nuslysta į mašinos vidų. Galima į ten pažvelgti. Ugnis užsidega, ir daugelį sekundžių kūnai kratosi,  lyg šoktų groteskišką straksėjimo šokį.

Toliau jie metami kita puse ant didelio stalo, kur juos pagriebia du mėsininkai, nukrapšto dar likusius šerius, išplėšia akių obuolius ir nuima nagus. Tai trunka tik momentą, čia darbas konvejeriu. Kabliai per sausgysles, ir jau vėl kabo negyvi gyvūnai, slenkantys link plieninių rėmų, vadinamu liepsnosvaidžiu:Lojantis šlamesys ir gyvūnų kūnai keletą sekundžių apdeginami tuzino liepsnų apsuptyje. Konvejeris pajuda toliau, slinkdamas į sekančią salę, - į  tą, kurioje stovėjau 3 savaites. Čia organai išimami ir apdirbami viršutiniame konvejeryje: liežuvį patikrinti, pašalinti tonziles ir stemples, limfos mazgus prapjauti, plaučius į atliekas, atidaryti trachėją ir širdį, paimti trichinelių tyrimą, pašalinti tulžies pūslę ir patikrinti ar kepenyse nėra kirminų lizdų. Daugelis kiaulių turi kirminų, pilnos kirminų kepenys turi būti išmestos lauk. Visi kiti organai, kaip skrandis, žarnos ir lyties organai atsiduria atliekose. Apatiniame konvejeryje paruošiama likusi kūno dalis vartojimui: sukapoti į gabalus, sąnarius perpjauti, pašalinti išeinamą angą, inkstus, ir taukus, nusiurbti smegenis ir kaulų čiulpus ir kt., tada štampas į petį, pakelti ir pasverti sprandą, strėnas, pilvą ir užpakalinę skerdienos dalį, bei nugabenti juos į šaldymo salę.

Valgymui netinkami gyvūnai ‚kol kas konfiskuojami’. Štampavimas yra sunkus darbas neįgudusiems, drungni, slidūs lavonai kabo labai aukštai konvejerio gale, ir nesinori būtų jų pritrėkštais, todėl turi pasiskubinti, nes kiaulių pusės smarkiai trankosi viena į kitą.

Jaučiuosi taip, lyg šis purvas ir smarvė prilipo prie manęs visiems laikams. Toliau nuo čia, kuo toliau nuo čia... Nesuskaičiuosiu, kaip dažnai mano žvilgsnis užstringa prie laikrodžio, kabančio poilsio kambaryje. Esu tikra, kad nei vienas laikrodis pasaulyje neina taip lėtai kaip šis. Kiekvieną pirmąją dienos pusę leidžiama pusvalandžio pertraukėlė, gaudydama orą skubu į prausyklą, kad šiaip taip nusiplaučiau nuo savęs kraują ir mėsos gabalus; Jaučiuosi taip, lyg šis purvas ir smarvė prilipo prie manęs visiems laikams.  Toliau nuo čia, kuo toliau nuo čia... Šiose patalpose negalėjau suvalgyti nei kąsnelio. Per pertrauką būnu lauke, tiek kiek galiu pakęsti šaltį, nubėgu iki vieluotos tvoros ir spoksau į laukus bei miško pakraštį, stebiu varnas. Arba einu į kitoje gatvės pusėje esantį prekybos centrą, ten yra maža kepyklėlė, kurioje galiu pasišildyti puodeliu kavos. Po dvidešimt minučių vėl atgal prie konvejerio. 

Valgyti mėsą yra nusikaltimas. Daugiau nei vienas mėsos valgytojas nebus mano draugas. Niekada. Kiekvieną, manau aš, kiekvieną kuris valgo mėsą, reikėtų atsiųsti čia, kiekvienas turėtų tai pamatyti, nuo pradžios iki galo. Steriliai sufasuotas šnicelis prekybos centre jau neturi akių, kupinų mirties baimės, jis daugiau nebešaukia.

Aš čia stoviu ne dėl to kad noriu tapti veterinarijos gydytoja, o dėl to, kad žmonės galvoja, jog jie turi valgyti mėsą. Ir ne tik tai: Dar ir dėl to, kad jie yra bailiai. Steriliai sufasuotas šnicelis prekybos centre jau neturi akių, kupinų mirties baimės, jis daugiau nebešaukia. Jie apsaugo save nuo šitų vaizdų, kad galėtų maitintis išniekintais lavonais : ‘Aš tai negalėčiau!’

Tada, vieną dieną, ateina kaimietis ir atneša mėsos gabalus trichinelių tyrimui. Su juo mažas vaikas, gal kokių dešimties ar vienuolikos metų. Matau, kaip vaikas prispaudęs nosį prie stiklo žvelgia į vidų, ir mąstau: Jeigu vaikai pamatytų šį visą siaubą, visus nužudytus gyvūnus, ar būtų dar vilties? Gerai girdžiu kaip vaikas šaukia savo tėvui. „Tėti, pažiūrėk! Koks ten didelis pjūklas!’  
Vakare, per televizorių praneša apie nusikaltimą, padarytą jaunai mergaitę, kuri buvo nužudyta ir supjaustyta į gabalus,  apie neapsakomą tautos pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą dėl tokio žiaurumo. ‚ Tokį panašų dalyką aš šią savaitę išgyvenau 3700 kartų’, sakau priešindamasi.
Dabar aš esu ne tik teroristė, bet ir psichinė ligonė. Kadangi pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą jaučiu ne tik dėl nužudyto žmogaus, bet ir dėl tūkstantį kartų kojomis spardytų gyvūnų žudymo: 3700 kartų per šią savaitę, vien tik šioje skerdykloje. 

Būti žmogumi – ar reiškia pasakyti ne ir vengti būti masinių žudynių užsakovu – dėl mėsos gabalo? Keistas naujas pasaulis. Galbūt tiems gležniems, iš motinų kūnų išplėštiems veršiukams, kurie mirė dar prieš jiems gimstant, pasisekė labiausiai. 

Kažkada ateina paskutinė visų šių nesibaigiančių dienų diena. Kažkada laikau praktikos patvirtinimą rankose, popiergalį, kuris man brangiai kainavo, brangiau nei už ką nors kada nors yra mokėta. Durys užsidaro, nedrąsi lapkričio saulė lydi mane per kiemą link autobuso. Klyksmai ir mašinų ūžesys darosi vis tylesni. Kai pereinu gatvę, didelis gyvulių transporteris su priekaba įsuka į skerdyklos kiemą. Kiaulės dviem aukštais, tankiai sutalpintos.

Einu neatsisukdama, nes išlaikiau egzaminą, ir dabar noriu pabandyti užmiršti, kad galėčiau gyventi toliau. Toliau tegul kovoja kiti;mano jėgas, ketinimus, gyvenimo džiaugsmą jie pavertė kalte ir stingdančiu liūdesiu. Pragaras yra tarp mūsų, daugelį tūkstančių kartų, diena iš dienos. Tačiau vieną dalyką mes galime padaryti, kiekvienas iš mūsų: pasakyti ne. Ne, ne ir dar kartą ne!“ (Veterinarijos gydytojos Christiane Haupt pranešimo pabaiga)

Žymus autorius ir psichologas dr. Helmut Kaplan savo straipsnyje ‚Gyvūnų išdavimas“ (visas tekstas adresu www.tierrechte-kaplan.org/kompendium/a214.htm) remiasi Christiane Haupt pranešimu apie skerdyklą. Ištrauka iš čia:
‚Tai, kad Christiane M.Haupt atrado ne kokią tai iš kitų išsiskiriančią blogą skerdyklą labai nepalankiu metu, įrodė 2001 metais parodyta klaiki 12 minučių vaizdajuostė apie visai normalią skerdyklos darbo dieną. Ši juosta atsirado ne paslėptos kameros dėka, o oficialaus filmavimo metu ES sertifikuotoje skerdykloje prie Austrijos - Bavarijos sienos.‘

Pagrindinė scena: ‚Galingas jautis, žemyn galva pakabintas ant geležinių grandinių – atrodo apsvaigintas pistoletu. Skerdikas duria peiliu į kaklą, ima plūsti kraujas. (...) Staiga atsitinka kažkas, kas stebėtoją priverčia sustingti iš siaubo: Tuo metu kai skerdikas pasišvilpaudamas perskrodžia krūtinę, gyvūno akys lėtai atsiveria ir užsiveria. Jautis pradeda riaumoti – gerai girdisi vaizdajuostėje: siaubingas, kimiai gurguliuojantis mūkimas užgožia pjovimo proceso šurmulį. Krauju pasruvęs gyvūnas dar keletą kartų subliauna ant kablio. Skerdikas, pjaudamas priekinę kanopą ieško priedangos. Mirties kova tęsiasi ilgas minutes.‘

Ši siaubinga scena, kaip sakoma, priklauso eilinei skerdyklos dienai ( ši skerdykla matomai yra ‚parodomoji“, tad galima nuspėti, kad kitose elgiamasi dar brutaliau). Iš 30 gyvulių, kurie valandos bėgyje čia buvo apsvaiginti, atsibudo 6.

Vaizdajuostės (kuri buvo rodoma daugelyje TV žurnalų) perdirbimas, kurioje atsirado iki šiol nerodyti epizodai, paviešinodar baisesnes detales: ’Naujoje juostoje galima matyti, kaip jautis ne tik riaumoja, minutėmis kovodamas su mirtimi. Tuo metu kai skerdikas su vandens žarna plauna klaną kraujo nuo savęs ir skerdimo talpos, supjaustytas gyvūnas, sukaupęs paskutines jėgas ir iškišęs liežuvį, bando lenktis prie vandens srovės. Filmo juostos vienareikšmiškai konstatuoja: Šie gyvūnai yra pilnos sąmonės. Jie dar suvokia aplinką, tuo metu kai yra kapojami ir mėsai perdirbami konvejeryje‘.

Šią vaizdajuostę galima pamatyti adresu:

www.tierrechtsfilme.at/langfilme/bruellen_der_rinder/film.htm

Aktuali dingstis – šalia užsitęsusio skandalo dėl kontrolės ir apsvaiginimo (vienu metu!) trūkumų – atsiranda skerdimo metodų pakeitimai dėl nepakankamo gyvulių apsvaiginimo pistoletu: Nuo 2001 m. pradžios ES šalyse uždrausta naudoti taip vadinamą “nugaros smegenų naikintuvą“, nes dėl to per visą gyvūno kūną gali pasklisti galimai infekuotas nervų audinys. Šis strypas įvedamas per įšovimo skylę į nugaros smegenis, kas sukelia negrįžtamą smegenų mirtį ir gyvūnas garantuotai nebejaučia jokio skausmo. Pasak Ingrid Schütt-Abraham, veterinarijos gydytojos iš Vokietijos vartotojų sveikatos apsaugos instituto, „nugaros smegenų naikintuvo“ atsisakymu buvo „programuoti nepakankami rezultatai“. Iš kitos pusės, kaip konstatuoja Karl Wenzer, veterinarijos gydytojas iš Miuncheno vartotojų ministerijos, šis atsisakymas iškėlė į šviesą tai, kad pasitaiko klaidingų apsvaiginimų arbai kai kuriems gyvūnams nepakanka ligi šiol buvusio apsvaiginimo pistoletu. Apie tai dar Klaus Troeger iš Vokietijos mėsos tyrimų įstaigos Kulmbacho mieste:   Prieš ES įsakymo 2001 m. išleidimą, tai yra prieš „nugaros smegenų naikintuvo“ uždraudimą, buvo ‚dangstomos problemos dėl netiksliai pataikytų gyvulių apsvaiginimo pistoletų‘.

Toliau dr. Kaplan:

„Ne vienas esame skausmingai išgyvenę išdavystę.  Praeina daug metų, kol išsilaisvini iš stingdančio siaubo dėl nesuvokiamos neištikimybės. Neretai šokas trunka visą gyvenimą. Tačiau kokios smulkmenos tai yra, palyginus su gyvūnų išdavimu! Taip pat ir tiems, esantiems šiuo metu skerdykloje, kažkada žmonės buvo geri. Ūkininkai nenuilsdami tikina, kokie mieli ryšiai juos sieja su gyvuliais. Vaizdus, kuriuose ūkininkai su meile glosto savo gyvulius, mes visi matėme. Bet po kiek laiko šie gyvūnai patenka į pragarą, apsuptą žmonių, darančių jiems šiurpiausius ir žiauriausius dalykus. Gyvūnų gydymo praktikantė Christiane M.Haupt pati išgyveno gyvūnų išdavimą, atstovaudama mėsos valgytojus, ir palūžo: ‚Aš išlaikiau egzaminą, ir dabar noriu pabandyti užmiršti, kad galėčiau gyventi toliau. Toliau tegul kovoja kiti; mano jėgas, ketinimus, gyvenimo džiaugsmą jie pavertė kalte ir stingdančiu liūdesiu‘.

Toliau dr. Kaplan:

Tai, kad aprašytos baisybės yra „civilizuotų šalių“ skerdyklose kasdien daromo pasaulinio nusikaltimo viršūnė, rodo ir Gail A.Eisnitz knyga „Slaughterhouse“ (skerdykla), kurią rašydama autorė praleido du milijonus valandų prie apsvaiginimo dėžės, rinkdama interviu iš skerdyklos darbuotojų. Sekančias ištraukas iš interviu su skerdyklos darbuotojais autorė paviešino savo knygos pristatyme 1999 m. rugsėjo 18d.
‚Mačiau gyvą jautieną. Girdėjau ją mūkiant, tuo metu kai žmonės ją pjauna ir diria jos odą. Mąstau, kaip siaubinga gyvuliui taip lėtai mirti, kai kažkas dirba su ja tokius darbus‘. ‚Daugelis pakabintų karvių yra dar gyvos. Jie atveria jas. Jie diria joms odą. Jos vis dar gyvos. Jie nupjauna joms kojas. Jų išsprogusios akys verkia. Jos šaukia, ir matai, kaip jų akys vos neiššoksta‘.
‚Vienas darbuotojas man pasakojo, kaip vienos karvės koja lūžo įstrigusi spaustuvo dugne. ‚Kaip tu ją ištraukei iš ten gyvą?‘ paklausiau šio tipo: ‚O‘, atsakė jis, ‚ mes paprastai nuėjome po spaustuvu ir iš apačios nupjovėme jos koją.‘ Jeigu tau aplamai kas nors tai pasako, nes yra daug dalykų, apie kuriuos niekas nešneka‘.

 ‚Kitą kartą buvo gyva kiaulė, kuri šiaip nieko blogo nedarė, tik bėgiojo pirmyn atgal. Pasiėmiau metro ilgio vamzdį ir mušiau kiaulę, kol ji praktiškai buvo negyva.‘

‚Kai prieš tave kiaulė, kuri vengia pasijudinti, tu pasiimi mėsos kablį ir kabini jai į išangę. (...) Tada imi tempti. Tu tempi šias kiaules gyvas ir dažnai kablys iš išangės išsiplėšia.‘
‚Kartą paėmiau peilį – pakankamai aštrų – ir atpjoviau kiaulės knyslės galą, taip kaip atsipjaučiau mėsos gabalą pusryčiams. Keletui sekundžių kiaulė išprotėjo. Staiga atsisėdo ir bukai į mane įsispoksojo. Pasiėmiau pilną saują druskos ir patryniau jau knyslę. Šį kartą kiaulė iš tikrųjų pasiuto, kaišiodama nosį visur aplinkui lakstydama. Dar turėjau šiek tiek druskos delne, kurią įkišau į kiaulės išangę. Vargšė kiaulė iš skausmo vos neapako.‘
‚Po kiek laiko atbunki. (...) Kai prieš tave gyva kiaulė..., žudai ją ne paprastai. Tu nori, kad jai skaudėtų. Tu griebi ją, sulaužai jai trachėją, padarai taip, kad ji užspringtų savo krauju. (...) Gyva kiaulė žvelgė į mane iš apačios, paprastai paėmiau peilį ir išpjoviau jai akį, kai ji tiesiog sėdėjo. Ši kiaulė tik suklykė.‘“

Dr. Kaplan citatos pabaiga, visą tekstą ir literatūros nuorodas rasite internetiniu adresu: www.tierrechte-kaplan.org/kompendium/a214.htm

Nesuskaičiuojamus šių gyvūnų kankinimo filmuotus įrodymus bando užglaistyti patys kankintojai ir jų pagalbininkai politikoje, kad tai esą tik išimtys ir gyvūnų apsaugos įstatymas esą saugo gyvūnus. Iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai.  Realybėje pasauliniai „gyvūnų apsaugos“ įstatymai tėra „gyvūnų išnaudojimo“ įstatymai, dėl kurių gyvūnai turi išgyventi baisias kančias, ir kurie iš tiesų tarnauja tik tam, kad legalizuoti brutalų gyvūnų išnaudojimą.

„Melžiamos karvės“ išnaudojamos nuolatinei pieno produkcijai trumpą laiką ir paskerdžiamos, kai jau pilnai išsunktos nebeduoda pakankamai pieno. Vietoj normalios, maždaug 25 metų, gyvenimo trukmės, išsekusios „melžiamos karvės“ „pašalinamos“ iš gyvenimo jau po 4-5 metų. Kasmet karvės apvaisinamos, kad pieno šaltinis neišsektų. Nes tik po veršelio gimimo karvė duoda pieno. Po gimimo vaikas ir mama atskiriami, išsiskyrimo trauma abiems. Tačiau tuo veršiukų kančios nesibaigia. Moteriškos giminės veršiai keliauja į pieno produkciją, kur jie kaip ir jų mamos, savo trumpą gyvenimą sekinami iki kol tampa nebetinkami.  Vyriškos giminės veršiai patenka į mėsos produkciją. Kadangi pasaulyje veršiukų produkcija yra per didelė, juos paprastai sunaikina vadinamose „Erodo skerdyklose“.  Šios baisybės vyksta tik dėl tos priežasties, kad vartotojai nori gerti pieną. Pieną, kurio pražūtingas poveikis žmonių sveikatai yra pagrįstais mokslininiais tyrimais.

Gyvūnų kankinimas kiaušinių produkcijai vištų dedeklių laikymu visame pasaulyje yra gerai žinomas ir netgi Vokietijos konstitucijos teismo yra pavadintas gyvūnų kankinimu (taip vadinamu „vištų dedeklių nuosprendžiu“). Nežiūrint į tai, kankinimas ir toliau vykdomas. Masinis vištų dedeklių laikymas ant žemės ekologiniame žemės ūkyje taip pat yra netinkamas ir akivaizdus gyvūnų kankinimas.
Kadangi kiaušinius deda tik vištos, o iš išsiritusių kiaušinių išsilukštena tiek pat vyriškų viščiukų kiek ir moteriškų, vyriški viščiukai nunuodijami dujomis kaip „nenaudingos šiukšlės“, arba gyvi sutraiškomi trupintuve. “Vištienos produkcijai“ šie vyriški viščiukai netinka. Mėsos produkcijai tinka tik specialios vištų rūšys. Kasdienis gyvūnų vaikų naikinimas laikomas visiškai normaliu (taip pat ir ekologiniame žemės ūkyje), kaip ir kasdieninė realybė, prisidengusi šio pasaulio“ gyvūnų apsaugos“ įstatymais, nes vartotojas nori valgyti cholesterino bombą kiaušinį.

Kiekvienas vartotojas kasdien parduotuvėje priima sprendimą, ar jis pateiks užsakymą negailestingam gyvūnų kankinimui ir žudimui, pirkdamas gyvulių produktus.

Sekantiems tyrimams ypatingai rekomenduojama:

• Food Revolution, Mityba – kelias į sveiką gyvenimą sveikame pasaulyje, John Robbins (vokiečių kalba), Hans-Nietsch-Verlag, ISBN 3-034647-50-2
  Fantastinė knyga – ypatingai rekomenduojama!

20. amžiaus genijus, Albertas Einšteinas sakė: „Niekas kitas taip nepagerins žmonių sveikatos ir nepadidins gyvybės žemėje išlikimo taip, kaip žmonijos perėjimas į vegetarinę mitybą.“ Taip pat Einšteinas sakė: „Yra du beribiai dalykai, visata ir žmonių kvailumas. Bet dėl visatos aš abejoju.“

„Naudojamų gyvulių pramonė“ ir jos produkcija iš mėsos ir pieno, pagal šiltnamio dujų, tokių kaip metanas ir CO₂, išmetimo kiekį, dar prieš automobilių eismą,  yra pagrindinė globalinio atšilimo ir klimato katastrofų sukėlėja. Pasauliniam klimatui svarbūs tropiniai miškai pjaunami „naudojamų gyvulių“ ganymo plotams ir pašarinių augalų sodinimui. Motinos Žemės „žalieji plaučiai“ naikinami kaip niekada dideliu greičiu.
Netgi Vokietijos aplinkos ministerija kviečia vartotojus atsakingai elgtis klimato atžvilgiu ir riboti mėsos vartojimą. Laikraštyje „Berliner Zeitung“ (Berlyno laikraštis) pasisakė ministerijos vadovas prof.dr. Andreas Troge: „Mes turėtume peržiūrėti mūsų didelį mėsos vartojimą“.Tai būtų naudinga ne tik sveikatai, bet ir klimatui. „Ir tai nereikštų gyvenimo kokybės atsisakymo“, pasakė aplinkos ministerijos prezidentas.
JTO organizacijos „Intergovemmental Panel on Climate Change“ (IPCC) pirmininkas, 2007 m. taikos nobelio premijos laureatas Rajendra Pachauri, paragino valgyti mažiau mėsos, kadangi mėsos vartojimas yra smarkiai klimatui kenkiantis įprotis...

Tyrimai parodė, kad vieno kg mėsos produkcija išmeta 36,4 kg CO2 emisijų.

Garsus institutas WordWatch Institute 2009.10.21 publikavo tyrimą apie gyvulių laikymo ir gyvulių produktų vartojimo reikšmę klimato kaitai. Pagal šį tyrimą, mėsos, pieno ir kiaušinių vartojimas yra atsakingas už mažiausiai 51% pasaulinio žmonių išmetamų šiltnamio dujų emisijų!
Šaltinis: www.worldwatch.org (PDF ca. 0,8 MB)

Labiausiai neįtikėtina šioje situacijoje yra ne tik ekstremali gyvūnų laikymo reikšmė klimato kaitai, bet ir tai, kad šią temą nutyli beveik visos TV-diskusijos. Tai vyksta, nors dalyvaujantys politikai, mokslininkai, žurnalistai ir kiti pašnekovai žino apie gyvulinių produktų pražūtingą įtaką klimatui.O gal šie žmonės diskutuoja į šią temą gerai neįsigilinę? Nes be žmonių mitybos įpročių pertvarkymo į veganinę mitybą jokios kitos priemonės šiltnamio dujų sumažinimui neveiks ir neužkirs klimato katastrofų.
Nepaisant to, šie asmenys reiškia didelį susirūpinimą dė klimato kaitos ir jos pražūtingų pasekmių. Reikia labai tvardytis matant, kaip jie net neužsimena apie viską lemiantį ir kartu svarbiausią faktorių klimato katastrofose. Šiems žmonėms jų skanėstai iš gyvūnų produktų akivaizdžiai svarbesni nei pasaulio išgelbėjimas. Ir visi dalyvaujantys diskusijoje žino, kad jie daro žiūrovams didelį šou, kuriame rodo savo susirūpinimą, tačiau iš tikrųjų yra suvienyti nenoru atsisakyti gyvulinių produktų pasaulio kaina. Nes jie žino, kad veikiausiai asmeniškai jų klimato kaita nepalies, tačiau ypatingai palies neturtingiausias besivystančias šalis ir tolesnes kartas. 
Vandenynuose dėl žvejybos smarkiai mažėja žuvų, taip kad ir čia laukia ekologinė katastrofa. Daugelio žuvų rūšių esamas kiekis yra arti išnykimo. Vandenynai išnaudojami kaip chemikalų ir plastikų sąvartynai. Didelė dalis žuvų yra užterštos nuodingomis medžiagomis, dėl to žuvų vartojimas tampa didele rizika žmonių sveikatai.
Alberto Einšteino išsireiškimas apie žmogaus intelektą tampa vis labiau aiškus.  Situacija yra tokia dramatiška, netgi nenormali, nes žmonės vartodami gyvuliškus produktus ne tik kenkia savo sveikatai, žiauriai išnaudoja savo draugus gyvūnus ir sukelia šimtai suaugusių bei vaikų mirtį nuo bado, bet ir masiškai žaloja aplinką, kuri reikalingą Žemės išgyvenimui. Žmonės pjauna šaką, ant kurios sėdi ne tik jie patys, bet ir jų vaikai bei anūkai.

Kiekvienas, būdamas vartotojas, kasdien parduotuvėje priima sprendimą, ar jis prisidės prie aplinkos naikinimo ir klimato katastrofų, pirkdamas gyvulinius produktus.

Sekantiems tyrimams ypatingai rekomenduojama:

• Food Revolution, Mityba – kelias į sveiką gyvenimą sveikame pasaulyje, John Robbins (vokiečių kalba).
  Hans-Nietsch-Verlag, ISBN 3-034647-50-2
  Fantastine knyga – ypatingai rekomenduojama!

Sekantis tekstas parašytas tiems žmonėms, kurie tiki Dievu. Konkreti religija čia nėra svarbi, tekstas remiasi tik visų (didelių) religijų bendrumu.

Pagal visų religijų įsitikinimus, Dievas sukūrė pasaulį, žmones ir gyvūnus. Dievas padovanojo žmogui kūną, sielą ir sveikatą. Dievas sukūrė sveiką aplinką su joje gyvenančiais gyvūnais.

Ar galime įsivaizduoti, kad Dievas yra patenkintas, kai

• jo Kūrinys yra niekinamas ir naikinamas?
• žmogus žlugdo savo sveikatą pasirinkdamas žalingą mitybą?
• žmogus atima maistą iš Trečiojo Pasaulio žmonių, palieka juos badauti ir neteisėtai pasisavintu maistu nupeni savo kankinamus „naudojamus gyvulius“?
• žmogus sunaikina aplinką ir sukelia klimato katastrofą?
• jo sukurtus gyvūnus išnaudoja ir kankina?

Visa tai mes darome vartodami mėsą, dešrą, pieną, sūrį ir kitus gyvulių produktus. Tas kas valgo šiuos gyvulinius produktus, dalyvauja Dievo Kūrinį žalojančioje ir naikinančioje sistemoje.

Tikinčiajam tai gali baigtis amžina nelaime, nes jis pamynė Kūrinį po savo kojomis, kai po nedaugelio šiame pasaulyje buvimo metų stos prieš savo Kūrėją.

Kai pažiūri į faktus, tave pribloškia žmonijos piktumas, neišmanymas, kvailumas ir egoizmas. Jaučiu nepakeliamą skausmą ir nepaliaujamą užuojautą dėl bejėgių, atsidūrusių žmonių nusikaltimo valioje: Badaujantys vaikai ir žiauriai kankinami gyvūnai. Kasdien blaškaus tarp įsiučio, liūdesio ir bejėgiškumo, kai susiduriu su šiuo kasdieniu nusikaltimu. Tačiau aš nenoriu ir negaliu likti abejingas, kaip daugelis, kurių nedomina skausmas už gyvulių fabrikų ir skerdyklų sienų. Aš šlykščiuosi nusikaltėliška veikla, kuri veda į tai, kad kasdien nuo menkos mitybos ir bado miršta apie 40.000 vaikų, kai tuo tarpu augaliniu maistu nupenami kankinami gyvuliai, mėsos, pieno ir kiaušinių gamybai. Šiais gyvuliniais produktais piliečiai suėda sau sveikatą, ir ši moralinio aplaidumo viršūnė veda prie vis labiau beprasmiškų bandymų su gyvūnais sveikatos sistemoje.

Joaquin Phoenix kalbėjo iš visos širdies, kai dokumentinio filmo "Earthlings" ("Žemės gyventojai") pabaigoje pasakė apie parodytą nusikaltimą: "Sisteminis jaučiančių būtybių kankinimas ir žudymas parodo mums, kokį giliausią savęs numenkinimo (degradacijos) tašką žmonija gali pasiekti." „ („The systematic torture and killing of sentient beings show us what is the lowest point of debasement mankind can reach.“) Sekant žydų literatūros Nobelio premijos laureato Isaac Bashevis Singer pasisakymais, aš vis labiau esu tikras, kad tai, kaip ir kokiu būdu žmonės elgiasi su Kūriniais, paniekina taip vadinamą "žmonių orumą" ir taip vadinamą "humanizmą".

Vilties suteikia stulbinanti reakcija po pirmų brošiūros išleidimų ir neįtikėtinai daug sėkmingų žmonių istorijų, pakeitusių savo mitybą. Tai įmanoma tapo dėka daugelio nuostabių žmonių, toliau platinusių šią brošiūrą.

Tapkite veganu. Tai labai paprasta. Jūs tik pakeisite įpročius. Tai yra veiksmingiausias metodas taikiausiu būdu įnešti svarbiausią indėlį klimatui, gyvūnams, žmonėms ir savo sveikatai.

Dr. Ernst Walter Henrich