Pasaulyje badauja apie 1 milijardas (1.000.000.000) žmonių. Kiekvieną sekundę šioje planetoje miršta žmogus nuo bado. 30 milijonų (30.000.000) žmonių – kasmet.

Kasdien miršta iki 43.000 vaikų nuo bado, kai apie 50% pasaulinio grūdų derliaus ir 90% pasaulinio sojos derliaus sušeriama mėsos ir pieno pramonės  „gyvajam inventoriui“ ! Šėrimas augaliniu maistu tam, kad pagaminti abejotino sveikumo gyvulinius produktus yra absurdas, skandalas ir švaistymosi viršūnė: kad pagaminti tik 1 kg mėsos reikalinga, priklausomai nuo gyvulio rūšies, iki 16 kg augalinio maisto ir 10-20 tonų (10.000-20.000 litrų!) vandens.
Augaliniai pašariniai produktai eksportuojami iš „Trečiojo Pasaulio“ į pramonines tautas „gyvulių išlaikymui“, nors šiose skurdžiose valstybėse badauja ir miršta vaikai ir suaugusieji. Turbūt žinote įžymią frazę: „ Turtuolių gyvūnai ėda vargšų duoną“. Pavyzdžiui, 1984 m. Etijopijoje buvo badmetis ne todėl kad tenai esančiame žemės ūkyje nebuvo maisto derliaus, o todėl kad šis maisto derlius buvo eksportuojamas į Europą „gyvulių“ šėrimui.

Tuo metu kai dešimčiai tūkstančių žmonių bado krizė kainavo gyvenimą, Europos valstybės importavo iš Etijopijos grūdus, kad jais šerti vištas, kiaules ir karves. Jeigu grūdai būtų vartojami vietoje žmonių išmaitinimui, nebūtų jokio badmečio. Gvatemaloje 75 % vaikų žemiau 5 metų ribos yra išsekę dėl maisto stygiaus. Nežiūrint į tai, kasmet ir toliau gaminama virš 17.000 mėsos eksportui į JAV. Šių gyvūnų nupenėjimui reikalingi gigantiški grūdų ir sojos kiekiai, kurių negauna šie išsekę vaikai. Vietoj to kad išmaitinti pasaulyje badaujančius, mes atimame iš jų maistą, kad nupenėtume kankinamus „gyvulius“ ir patenkintume mus ligotais paverčiantį troškimą mėsai, kiaušiniams ir pienui.