Tvirtai laikau suspaudus kumščius, taip kad nagai sminga į odą, kad netrenkčiau į jų gailestingus veidus, arba neišmesčiau telefono ragelio pro langą, - noriu šaukti, tačiau siaubas kurį pergyvenau kiekvieną dieną kažkur užstrigo gerklėje.
Niekas nepaklausė, ar aš tai galiu pakelti. Sumišusios reakcijos į skurdžius atsakymus išduoda nemalonią temą. ‚Taip, tai yra gana baisu, mes gi kartais valgome mėsą’. Dažnai mane drąsina: ‚Sukąsk dantis, tu privalai tai pereiti, greitai visa tai bus praeityje!.‘ Tai man pats blogiausias, beširdiškiausias ir abejingiausias pasakymas, nes skerdynės ir toliau tęsis, diena iš dienos. Manau, niekas nesuvokia, kad mano problema ne tame, kaip išgyventi šias šešias savaites, o kad šios siaubingos masinės žudynės ir toliau tęsis, milijoną kartų, - kiekvienam tai tęsis, valgančiam mėsą. Ypatingai tie mėsos valgytojai, kurie tvirtina esantys gyvūnų draugai, manęs tuo neįtikins.

‚Baik – negadink man apetito!’ Ir tuo bando mane ne vieną kartą, su kylančiu nepasitenkinimu, perspėti: ‚Tu teroristė! Kiekvienas normalus žmogus išjuoks tave!‘ Tokiomis akimirkomis esi vienišas. Karts nuo karto žvilgteliu į mažą galvijaus embrioną, kurį paslapčia pasiėmiau įdėdama į formaliną.  Memento mori. Tegu juokiasi, ‚normalūs žmonės’. Tai akys, kurių aš niekada nepamiršiu, į kurias kiekvienas, reikalaujantis mėsos, turėtų pažvelgti.

Daiktai abstrahuojasi, kai esi galingos mirties apsuptyje; paties gyvenimas tampa nepaliaujamai bevertis. Kažkada pažiūri į sukapotų kiaulės gabalų eiles, padrikai slenkančių per salę ir paklausi savęs: Ar būtų kas kitaip jei čia kabotų žmonės? Ypatingai skerdžiamų gyvūnų užpakalinė anatomija, stora, spoguota  ir raudonom dėmėm, stulbinančiai primena tai, kas saulėtuose atostogų paplūdimiuose riebiai liula po maudymosi kelnėmis. 

Taip pat, nesibaigiančius klyksmus kiaulėms jaučiant mirtį, sklindančius iš žudymo salės, galėtum sulyginti su moterų arba vaikų. Atbukinimas neateina. Kažkada visa tai turi, turi pasibaigti, greičiau jis tai pabaigtų elektros srove. ‚Kai kurios kiaulės neišleidžia nei garso’, sako vienąkart veterinaras ‚ ‚kitos tik stovi ir klykia visai be priežasties.’