Kai pirmą kartą susivokiu – antrą ar trečią dieną – kad kraujuotos, apdegintos ir supjaustytos kiaulės dar trūkčioja ir krutina uodegas, sustingstu iš siaubo. ‚ Jos – jos dar kruta...’, sakau pro šalį einančiam veterinarui, nors žinau, kad čia tik nervai. Jis šaiposi: ‚Prakeikimas, kažkas suklydo – ji dar nevisai mirusi!‘ Vaiduokliškas pulsas drebina gyvūno dalis, visur. Siaubo kabinetas. Mane kiaurai persmelkia šaltis.
‚Nežiūrėk taip nedraugiškai. Nusišypsok. Tu gi norėjai tapti veterinarijos gydytoja.’ ‚ Vėl grįžusi namo guluosi į lovą ir spoksau į lubas. Valanda po valandos. Kiekvieną dieną. Mano artima aplinka reaguoja irzliai. ‚Nespoksok taip nedraugiškai. Nusišypsok. Tu gi norėjai tapti veterinarijos gydytoja.’ Taip, gyvūnų gydytoja. Tačiau ne gyvūnų skerdikė. Šito neiškęsiu.
Šie komentarai. Šis abejingumas. Šis žudymo natūralumas. Aš norėčiau, aš privalau kalbėti, išlieti sielą. Aš dūstu. Norėčiau papasakoti apie kiaulę, kuri negalėjo daugiau bėgti ir sėdėjo susigūžus ant užpakalinių kojų. Ją tol spardė ir mušė kol ji atsidūrė žudymo dėžėje.
Vėliau mačiau jos supjaustytus gabalus svyruojančius pro mane: abiejose šlaunyse raumenų atplaišos. Skerdimo numeris 530 kažkurią iš šių dienų, niekada nepamiršiu šito skaičiaus.   

Norėčiau papasakoti apie galvijų pjovimo dienas, apie švelnias rudas akis, kupinas panikos. Apie bandymus pabėgti, apie daužymus ir keiksmus tol, kol nelaimingas gyvūnas įkalinamas prieš apsvaiginimo šūvį geležiniame aptvare, iš kurio atsiveria vaizdas į salę, kur jo kompanionai guli sukapoti ir be odos, - tada mirtingas šūvis, sekantį momentą gyvūnas jau pakabintas už užpakalinės kojos ant grandinės, tempiančios jį pridaužytą ir sužeistą į viršų, kad apačioje nupjautų jo galvą. Ir vis dar, be galvos, tryškant kraujo srovei, kūnas spyriojasi ir kelia kojas... Papasakoti apie klaikiai traiškantį garsą, kai suktuvas plėšia odą nuo kūno, apie automatizuotą pirštų pasukimą, kuriuo kailialupys iškabina akies obuolius – išsikraipiusius, paraudusius, iškankintus – iš akiduobių ir meta į skylę ant grindų, kur „atliekos“ pradingsta.