Kitą dieną pasiskolinu iš savo bendrakursės, kuri visa tai jau perėjo, grandininę pirštinę. Jau nustoju skaičiuoti pro mane praslystančias kruvinas kiaules. Jau ir gumines pirštines neilgai naudoju. Nors yra bjauru plikomis rankomis knaisiotis po šiltus lavonus, tačiau limpi mėsos skysčių masė pribėga į pirštines, nes išsitepu iki pečių. Kam kuria siaubo filmus, kad visa tai yra čia? Tikri antžmogiai yra visi tie, kurie kasdien užsako šias masines žudynes.

Peilis greitai atšimpa. ‚Duokite čia – pagaląsiu!’ Malonus dėdė, tikrovėje daug metų dirbantis mėsos prižiūrėtoju, mirkteli man. Grąžinęs man pagaląstą peilį, šiek tiek paplepa, papasakoja juokelį ir vėl eina prie darbo. Šiek tiek pamokina mane parodydamas triuką, kaip palengvinti darbą prie konvejerio.‘ Nepatinka jums čia viskas?. Aš matau tai. Bet per tai reikia pereiti.‘ Negaliu laikyti jo nesimpatišku, jis labai stengiasi mane pralinksminti. Taip pat ir kiti paslaugūs; aišku jie pašiepia praktikantus, kurių daugybė čia ateina ir išeina, kurie iš pradžių būna šokiruoti, sukandusiais dantimis išbūna jiems paskirtą laiką. Tačiau jie tai daro geranoriškai, be priekabiavimų. Pamanau, jog – nepaisant keleto išimčių – negaliu laikyti šių žmonių antžmogiais, jie yra tik atbukinti, kaip ir aš su laiku. Tai yra savisauga. Kitaip to negalima būtų pakelti. Ne, tikri antžmogiai yra tie, kurie kasdien užsako šias masines žudynes, kurie dėl savo mėsos troškimo pasmerkia gyvūnus apgailėtinai būčiai ir dar labiau apgailėtinam galui – o kitus žmones žeminančiam ir žiauriam  darbui.

Po mažu aš tampu mažu sraigteliu šitoje siaubingoje mirties automatikoje. Nesibaigiančių valandų virtinėje judesiai tampa monotoniški ir apsunkę. Beveik apkurtęs nuo ausis užgulančios kakafonijos (=garsų nedarnos) ir visur tvyrančio neapsakomo siaubo, protas išsivaduoja iš apmarintų jausmų ir ima vėl veikti. Dieferencijuoja, tvarko, bando suvokti. Tačiau tai neįmanoma.