Jos vėl atsiranda tarp plieninių strypų, kurie neišvengiamai veda jas į dar tuščią aptvarą. Už kampo užstringa priekinės kiaulės, ir varovas keikdamasis puola kulti užpakalines, paniškai šokančias ant savo likimo draugių. Direktorius pakrato galvą. „ Besmegenis. Tiesiog besmegenis. Kiek kartų sakiau, kad nieko gero neduos, jeigu muši užpakalines!’ Tuo metu kai sustingusi stebiu šį spektaklį – to negali būti – tu sapnuoji -, jis nusisuka ir pasisveikina su kito transporterio vežėju, kuris pravažiuoja šalia kito ir ruošiasi iškrovimui. Kodėl šį kartą viskas vyksta daug greičiau ir su didesniais klyksmais pamatau tada, kai už klumpančių kiaulių išnyra antras vyras, ragindamas neskubančias elektros srove. Aš spoksau į tą vyrą, tada į direktorių, ir vėl šis krato galvą: ‚Ar jūs nežinote kad tai yra draudžiama daryti kiaulėms!‘ Vyras pažiūri abejodamas, tada įsikiša prietaisą į kišenę.

Ar kas nors kalba apie inteligenciją ir smalsumą kiaulių akyse? Kažkas stumtelėja mane iš nugaros su knysle į kelį, aš apsisuku ir žiūriu į dvi budinčias melsvas akis. Pažįstu daug gyvūnų mylėtojų, kurie entuziastingai žavisi melancholiškomis katės akimis, ištikimu šuns žvilgsniu, - bet ar kas nors kalba apie inteligenciją ir smalsumą kiaulių akyse? Greitai šias akis pažinsiu iš kitos pusės: nebyliai klykiančias iš baimės, atbukusias nuo skausmo, ir be gyvybės, palūžusias, išvirtusias iš akiduobių, stūkstančias virš krauju pasruvusio kūno. Kaip peilio ašmenys perskrodžia mintis, kurią sekančias savaites dar šimtą kartų monotoniškai savo sieloje kartosiu: valgyti mėsą yra nusikaltimas – nusikaltimas:...

Po to seka trumpa skerdyklos apžiūra, pradedant poilsio kambariu. Atviras langas į skerdyklą, kurioje stūkso nesibaigianti eilė  konvejeryje sukabintų  blyškių kraujuotų kiaulių pusių. Į tai nekreipdami dėmesio sėdi du tarnautojai prie pusryčių stalo. Sumuštinis su dešra. Abiejų balti chalatai sutepti krauju, po guminiu auliniu kabo mėsos atplaišas. Nežmoniškas triukšmas apkurtina mane, vėliau užguldamas ausis, kai esu įvedama į skerdyklą. Žengiu atatupsta kai viena kiaulės pusė atsitrenkia į kampą ir plojasi į kitą kiaulės pusę.  Ji praslenka pro mane, šilta ir minkšta. Tai negali būti tiesa – tai yra absurdas – neįmanoma. Nevalingai tikiesi pamatysi monstrą, tačiau tave pasitinka malonus dėdė, nerūpestingas jaunuolis iš gatvės...