‚Bet sergančių gyvulių nėra. Tokius mes nedelsiant išsiųstume atgal, ir tai kainuotų tiekėjui didelę baudą. Tai būtų vienintelis kartas kai jis taip pasielgtų.‘ Aš palinksiu iš pareigos – išsilaikyti, tu privalai šias šešias savaites tai praeiti - ,kas nutinka su sergančiom kiaulėm? ‚Tam yra speciali skerdykla.‘ Kai ką dar sužinau apie transportavimo taisykles, ir kaip tiksliai šiais laikais laikomasi gyvulių saugos. Šis žodis, ištartas šioje vietoje, skamba klaikiai. Tuo tarpu pro mus, rampos link, įmanevruoja pilnas kriuksintis ir žviegiantis transporteris dvigubu stogu. Rytmečio tamsoje sunku įžiūrėti smulkmenas; ši scena turi savyje kažkokio nerealumo ir primena vaiduokliškus savaitinius vaizdus iš karo, apie pilkas vagonų eiles, pilnas išsigandusių išblyškusių veidų krovimo rampoje, kuriais buvo vežami susikūprinusių, šautuvus laikančių, vyrų pulkai. Ir štai aš čia tarp jų. Tokius dalykus paprastai sapnuojama košmaruose, iš kurių prabundama smarkiai šaukiant šaltu prakaitu išpilti: sūkuriuojančio rūko viduryje, lediniame šaltyje ir purvinoje prietemoje šis neapsakomo baisumo statinys, anoniminis blokas iš betono ir plieno ir baltų plytelių, sustingusio nuo šalčio miško pakrašty; čia vyksta kažkas žodžiais nenusakoma, tai apie ką niekas nenori žinoti.

Kiekvieną rytą pirmiausiai išgirstu klyksmus, kai ateinu čia, vykdyti savo privalomą praktiką, kurios atsisakymas man reikštų penkis prarastus mokslo metus ir ateities planų žlugimą. Tačiau viskas manyje – kiekviena dalelė, kiekviena mintis – pasipriešinimas, pasišlykštėjimas, pasibaisėjimas ir bejėgiškumo jausmas. Visa tai matyti, bet nieko negalėti padaryti, ir jie vers tai daryti kartu, taip pat teptis krauju. Jau iš tolo, kai išlipu iš autobuso, pasitinka mane kiaulių klyksmai lyg peilio ašmenys. Ištisas šešias savaites jie rėš mano ausis, valanda po valandos, be perstojo. Kaip nors išsilaikyti. Kažkada tau tai pasibaigs. Gyvuliams tai nesibaigs niekada.