Valgyti mėsą yra nusikaltimas. Daugiau nei vienas mėsos valgytojas nebus mano draugas. Niekada. Kiekvieną, manau aš, kiekvieną kuris valgo mėsą, reikėtų atsiųsti čia, kiekvienas turėtų tai pamatyti, nuo pradžios iki galo. Steriliai sufasuotas šnicelis prekybos centre jau neturi akių, kupinų mirties baimės, jis daugiau nebešaukia.

Aš čia stoviu ne dėl to kad noriu tapti veterinarijos gydytoja, o dėl to, kad žmonės galvoja, jog jie turi valgyti mėsą. Ir ne tik tai: Dar ir dėl to, kad jie yra bailiai. Steriliai sufasuotas šnicelis prekybos centre jau neturi akių, kupinų mirties baimės, jis daugiau nebešaukia. Jie apsaugo save nuo šitų vaizdų, kad galėtų maitintis išniekintais lavonais : ‘Aš tai negalėčiau!’
Tada, vieną dieną, ateina kaimietis ir atneša mėsos gabalus trichinelių tyrimui. Su juo mažas vaikas, gal kokių dešimties ar vienuolikos metų. Matau, kaip vaikas prispaudęs nosį prie stiklo žvelgia į vidų, ir mąstau: Jeigu vaikai pamatytų šį visą siaubą, visus nužudytus gyvūnus, ar būtų dar vilties? Gerai girdžiu kaip vaikas šaukia savo tėvui. „Tėti, pažiūrėk! Koks ten didelis pjūklas!’  
Vakare, per televizorių praneša apie nusikaltimą, padarytą jaunai mergaitę, kuri buvo nužudyta ir supjaustyta į gabalus,  apie neapsakomą tautos pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą dėl tokio žiaurumo. ‚ Tokį panašų dalyką aš šią savaitę išgyvenau 3700 kartų’, sakau priešindamasi.
Dabar aš esu ne tik teroristė, bet ir psichinė ligonė. Kadangi pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą jaučiu ne tik dėl nužudyto žmogaus, bet ir dėl tūkstantį kartų kojomis spardytų gyvūnų žudymo: 3700 kartų per šią savaitę, vien tik šioje skerdykloje. 

Būti žmogumi – ar reiškia pasakyti ne ir vengti būti masinių žudynių užsakovu – dėl mėsos gabalo? Keistas naujas pasaulis. Galbūt tiems gležniems, iš motinų kūnų išplėštiems veršiukams, kurie mirė dar prieš jiems gimstant, pasisekė labiausiai.