Pažiūriu į jas, - kaip jos stovi ir „visai be priežasties“ klykia. Turėjo praeiti daugiau nei pusė praktikos, kad įžengčiau į žudymo salę ir pasakyčiau: ’Mačiau jas’. Čia baigiasi kelias, kuris prasideda nuo rampos. Nykus praėjimas, kuriame išsidėstę visi aptvarai, siaurėjantis link durų į gardą, kuriame būna po keturias arba penkias kiaules.  Jeigu reiktų vaizdžiai aprašyti sąvoką ‚baimė’, nupieščiau kiaules, kurios spaudžiasi čia už uždarytų durų, aš pieščiau jų akis. Akis, kurių niekada nepamiršiu. Akis, į kurias kiekvienas turėtų pažvelgti, kuris reikalauja mėsos.

Kiaulės atskiriamos guminės žarnos pagalba. Viena išvaroma į priekį, į gardą, aptvertą iš visų pusių. Ji klykia, bando prasimušti atgal, o varovas tada turi kuom užimti savo rankas, kol pagaliau uždaro gardą elektrine sklende. Paspaudžiamas mygtukas, gardo grindys pakeičiamos tokiu važiuojančiu padėklu, ant kurių ridendamasi atsiranda prasižergusi kiaulė, atsidaro kita sklendė, ir padėklas su gyvūnu nuvažiuoja toliau į sekančią dėžę. Šalia stovintis mėsininkas – paslapčia jį pavadinau „Frankenšteinu“ – aktyvuoja elektrodus; trijų taškų apsvaiginimas, kaip mums aiškino direktorius. Kiaulė dėžėje stojasi piestu, padėklas važiuoja toliau, tuo tarpu kai trūkčiojantis gyvūnas paslysta ant kraujo balos ir bando kapanotis. Čia vėl laukia mėsininkas, tiksliai smogia peiliu po dešine priekine koja, ištrykšta tamsaus kraujo srovė, kūnas važiuoja toliau.Po keleto sekundžių geležinė grandinė užrakina užpakalinę gyvulio koją ir iškelia į viršų, mėsininkas pasideda peilį, griebia krauju suteptą butelį Coca-colos, kuris stovi ant grindų centimetro storio kraujo baloje, ir mėgaujasi gurkšniu.Užsidega ugnis, kūnai kratosi daugelį sekundžių ir atrodo lyg šoktų groteskišką straksėjimo šokį. Aš seku paskui tabaluojančius kraujuotus lavonus į „pragarą“. Taip praminiau sekantį kambarį. Jis yra aukštas ir juodas, pilnas suodžių, dvoko ir ugnies. Po keleto kruvinų posūkių kiaulių eilė pasiekia tokią milžinišką krosnį. Čia nudeginami šeriai. Iš viršaus krenta gyvūnai į piltuvo formos duobę ir nuslysta į mašinos vidų. Galima į ten pažvelgti. Ugnis užsidega, ir daugelį sekundžių kūnai kratosi,  lyg šoktų groteskišką straksėjimo šokį.