Mūsų visuomenėje yra visai normalu ir moraliai leistina gyvūnus išnaudoti (pvz. „karvės pienas“), kankinti (pvz. gyvūnų bandymai) ir žudyti (pvz. „gyvuliai skerdimui“), kad pa-tenkinti žmonių vartojimą.

Evoliucija aprūpino žmogų pajėgumais ir priemonėmis realizuoti šį gyvūnų išnaudojimą. Tai yra žmogui privilegijuota ir viliojanti aplinkybė, nes turėdamas stipresniojo galią jis gali sau suteikti „stipresniojo teises“. Tokiu būdu „stipresniojo teisė“ yra išnaudojimo, gyvūnų kankinimo ir žudymo priežastis.

Bet gi mūsų visuomenėje moralės apibūdinimas skamba taip, kad ji remiasi ne „stipresniojo teisėmis“. Tikrosios moralinės vertybės nekenčia nuo kaprizingo stipresniojo naudojimosi silpnesniu pagal savo interesus. „Stipresniųjų teisės“ ir tikrosios moralinės vertybės yra priešingi dalykai, tarpusavyje nesiderinantys.  Kadangi „stipriųjų teisė“ nesiderina su mūsų visuomenėje bendrai pripažintomis moralinėmis vertybėmis, ir būtent moralė turėtų nugalėti stipresniojo savivalę, reikėtų patikrinti, ar šis silpnesniųjų gyvulių išnaudojimas iš tikrųjų nepriekaištingai dera su tikra žmogaus morale.

Tam kad ‚morališkai“ įteisinti gyvūnų išnaudojimą, visuomenė naudojasi specialiu „etiniu“ konstruktu. Žmonių rūšis iškelia save kaip aukštesnę „vertybę“,  tuo tarpu išskirdama gyvūnų rūšį iš paprastai galiojančių etinių vertybių. Stipresniojo galia įgalina savo „vertės“ padidėjimą ir gyvūnų išskyrimą.  Šį specialų gyvūnų išnaudojimo konstruktą reikėtų patikrinti pagal logikos įstatymus, ar jis yra suderinamas su tikra morale. Kaip jau rašyta, tikroji moralė apibūdinama tuo, kad ji nepriklauso nuo „stipresniųjų teisės“ ir jos galiojimas nepriklauso nuo stipresniųjų interesų padėties.